Mikroekonomika

Разделы	Микроэкономика, экономика предприятия, предпринимательство
Тип	Работа
Формат	Microsoft Word
Язык	Литовский
	Загрузить архив:
	Файл: ref-26144.zip (362kb [zip], Скачиваний: 526) скачать

Ekonomikos teorija ir tikslai

1. Ekonomika ir ekonomikos teorija

2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos

3. Mikroekonomika ir makroekonomika

4. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir jų ypatybės

5. Pozityvinė ir normatyvinė teorija

6. Ekonomikos politika ir jos tikslai

1. Ekonomika ir ekonomikos teorija

Ekonomika - (gr. “oikos” - būstas, ūkis; “nomos” - valdymo, tvarkymo menas)

Žodis “ekonomika” priklausomai nuo naudojimo turi dvi prasmes:

1. Mokslo šakos pavadinimas;

2. Šalies ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.

Ekonomika - tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla - visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas.

Ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius.

Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių.

Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos elementas - tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas.

Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas - tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į am tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti.

Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė - tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt.

Visi ekonomikos elementai - ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu.

2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos

Ekonominė gėrybė. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės.

Ekonominė gėrybė - realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės…). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:

1. Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos.

2. Vertingumas;

3. Naudingumas;

4. Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas;

5. Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja kaštų (išlaidų);

6. Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.

Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas, žemė, įrengimai ir kt.). Ekonominiai ištekliai - riboti ištekliai. Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais.

Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės:

1. Darbas;

2. Žemė;

3. Kapitalas;

4. Verslumas.

Darbas - bet kokia fizinė ar protinė(profesinė ?) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą sąlygoja ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt.

Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes.

Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys - visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys.

Kapitalas:

1. Realus kapitalas;

2. Finansinis kapitalas.

Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas - tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas (dar vadinamas investicinėmis prekėmis) skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesioginiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai).

Finansinis kapitalas - tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos).

Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis.

Žmogiškasis kapitalas - mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą.

Verslumas - specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas - gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu.

Verslininko funkcijos:

1. Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pagamintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas;

2. Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip gaminti);

3. Stengiasi sukurti ir išleisti į rinka naujus produktus, technologijas ar net biznio organizavimo formas;

4. Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t.t.

Verslumas - naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų technologijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas.

Firma - būdingas šiuolaikinės ekonomikos elementas. Tai verslo organizacija, gaminanti prekes, suteikianti paslaugas. Jai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių.

Rodikliai, padedantys apskaičiuoti padėtį rinkoje:

bendras nacionalinis produktas (BNP) - tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma.

Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Norint palyginti BNP dinamiką per tam tikrą laikotarpį, naudojama realaus BNP sąvoka.

Realus BNP - tai BNP apskaičiuotas bazinių metų kainomis (įvertintas stabiliomis kainomis). BNP apskaičiuotas einamųjų metų kainomis - nominalus BNP.

BNP palyginimas:

Modelių sudarymo schema:

Pagrindiniai moksliniai metodai:

1. Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. Abstrakcijos lygis gali būti skirtingas (priklauso nuo tikslo).

2. Funkcionalinės analizės. (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmaiyra susiję.Taip pat daug susijusiųreiškinių,kuriuos lemia dėsningumai. Kaip pavyzdys

pateikta funkcionalinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos. (Q_D=f(P)). Realybėje paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių (uždarbis, mada,…).

Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” - esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems.

3. Indukcija ir dedukcija. Indukcija - tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija - kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus.

4. Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. Labai svarbu yra tai, kad matematinių metodų pagalba daromos ekonominės prognozės.

5. Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą.

6. Ekonominiai eksperimentai - labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai.Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais.

7. Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui.

5. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomikos politika bei jos tikslai

Ekonomikos teorija skirstoma į:

1. Pozityvinę;

2. Normatyvinę.

Pozityvinė teorija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. Daugumos pozityvinės teorijos teiginių nereikia ginti - jie akivaizdūs.

Dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų praktiškai visada atsiranda nesutarimų. Normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais, ji nagrinėja, kaip turi veikto ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Normatyvinė ekonomikos teorija yra labai susijusi su ekonomine politika.

Ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Antrame lygyje ekonomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsningumus. Trečiame - ekonominė politika kontroliuoja bei įtakoja ekonominę elgseną bei jos pasekmes.

Galutinis ekonomikos teorijos tikslas - sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą. Išskirkime keletą pagrindinių ekonomikos ir ekonomikospolitikos tikslų:

1. Ekonominis augimas - užtikrinti gyvenimo lygį dabartyje ir ateityje;

2. Visiškas užimtumas;

3. Ekonominis efektyvumas - siekti maksimalios naudos prie minimalių išteklių;

4. Stabilus kainų lygis;

5. Teisingas pajamų paskirstymas;

6. Ekonominė laisvė;

7. Ekonominis saugumas;

8. Tarptautinės prekybos ir mokėjimų balansai.

Kad paruošti programą, reikia:

· Aiškiai apibūdinti tikslą;

· Tiksliai nustatyti kiekvienos alternatyvios programos pasekmes;

· Reikia išskirti šalį su panašia ekonomika.

Išteklių ribotumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos

1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

2. Gamybos galimybių kreivė ir alternatyviniai kaštai

3. Gamybos galimybių kreivė ir efektyvumas

4. Gamybos galimybių kreivė ir ekonominis augimas

1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė

Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti. T.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas- maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas.

Gamyba - tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas - jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos.

Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis.

Gamybos galimybių riba rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų ribotų išteklių ir su esama technologija.

Modelio prielaidos:

1. Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek prekės B gaminti;

2. Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs;

3. Gamybos technologija nekinta;

4. Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis.

Norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti.

Kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos, mes negalime pagaminti dėl išteklių stokos.

2. PPF ir alternatyvieji kaštai

Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviniais kaštais. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai - tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu.

Reikia pažymėti, kad PPF atspindi tris svarbius momentus:

1. Retumą;

2. Pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų);

3. PPF atspindi alternatyvinius kaštus. Alternatyvinius kaštus rodo PPF nuolydis.

Čia veikia alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnis - alternatyviniai kaštai didėja. Didėjantys alternatyviniai kaštai lemia PPF įgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvinių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviniam panaudojimui.

3.PPF ir efektyvumas

Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidautini, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus.

Visa kreivė rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą.

4.PPF ir ekonominis augimas

Atsisakom antros ir trečios prielaidos - kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. PPF(1) - ekonominis augimas (didėja darbo kokybė, didėja žemės produktyvumas). Jei pagerėja gamybos technologija:

Iškyla klausimas, kuris iš kreivės PPF taškų yra optimaliausias:

1. Kapitalo kiekio padidėjimas - tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių;

Tam tikro taško, esančio gamybos galimybių kreivėje, pasirinkimas dabartyje - tai būsimosios kreivės ateityje pagrindinė determinantė.

Mišrioji ekonomika

1. Ekonominių sistemų įvairovė

2. Specializacija, mainai ir pinigai

3. Rinka ir pelnas

4. Valstybės vaidmuo mišrioje ekonomikoje

5. Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai

1. Ekonominių sistemų įvairovė

Ekonominių sistemų tipai:

1. Grynasis kapitalizmas;

2. Komandinė ekonomika;

3. Mišrioji ekonomika.

Grynosios kapitalistinės sistemos pagrindiniai bruožai:

· ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe;

· vyrauja subjektų ekonominė laisvė;

· rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją;

· kiekvienas ekonomikos subjektas siekia maksimizuoti savo pajamas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendimais;

· valstybės organai nesikiša į ekonomiką.

Tokioje rinkoje veikia taip vadinama A.Smito nematomoji ranka. A.Smitas teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funkcionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda.

Komandinė ekonomika. Jai esant, visus sprendimus (ką,kaip, kam) lemia vienas centras. Jos bruožai:

· kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė;

· centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma.

Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.

Grynasis kapitalizmas, kaip ir komandinė ekonomika - teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos - tai mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja.

Mišrių sistemų bruožai:

· vyrauja privati nuosavybė;

· ekonominė laisvė;

· asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas;

· konkurencija;

· rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;

· dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas.

2. Specializacija, mainai ir pinigai

Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus:

1. Natūralinis;

2. Rinkos.

Natūralinio ūkio bruožai:

· jis buvo labai artimas gamtai;

· absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;

· ūkiniai vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius;

· mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik universalus, bet ir lokalinis, kiekvienas gamino sau.

Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūralinį ūkį, kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik produkcijos perteklius bei mainų pobūdis buvo natūrinis.

Atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio.

Tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas).

Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per pramoninės revoliucijos epochą. Po pramoninės revoliucijos gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės.

Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių:

1. Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo;

2. Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą, kvalifikaciją, o tai duoda jam galimybę tobulinti gamybos procesą ir pan.;

3. Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.

Mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. tarpininkaujant pinigams.

Barteriniai mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų priežasčių:

· prarandamas laikas;

· jie reikalauja, kad maine dalyvių poreikiai sutaptų;

· iškyla nedalumo problema.

Pliusas atsiranda infliacijos metu. Išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose naudojami pinigai.

Pinigai - visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, - tai svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai - vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo funkciją - nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia gali mažėti.

3. Rinka ir pelnas

Pelnas - pagrindinis verslo įmonių tikslas. Ekonomistai skiria bendrą, normalųjį ir ekonominį pelną.

Bendrasis pelnas - skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir buhalterinių kaštų.

Normalusis pelnas - tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas - minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Jeigu šis minimalus atlyginimas neužtikrinamas, tai jis pakeis veiklos kryptį ar net taps samdomu darbuotoju.

Ekonominių kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai - tai vertė, kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai- tai tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šie išmokėjimai gali būti:

1. Eksplicitiniai (išoriniai);

2. Implicitiniai (vidiniai).

Firmos požiūriu, eksplicitiniai kaštai - tai darbo užmokestis, išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai - tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių panaudojimą geriausiu būdu.

Ekonominių kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti.

Išteklių, produktų ir pajamų apytaka:

Prielaidos:

· uždara ekonomika - nėra eksporto;

· namų ūkiai išleidžia visas pajamas;

· grynai privati ekonomika;

· visi produktai suvartojami;

· procesas pastoviai kartojasi.

Dėl prielaidų ekonominio augimo negali būti.

Viršutinėje dalyje - namų ūkiai - pasiūlos agentas, firmos - paklausos. Apatinėje - atvirkščiai.

Šis supaprastintas modelis vaizduoja sprendimų priėmimo mechanizmą, kurio metu formuojasi išteklių bei produktų kainos, kurios savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas.

Nesant grynojo kapitalizmo sistemos įsikiša vyriausybė:

1,2 – rodo, kad vyriausybė perka iš privačių firmų ginklus, kompiuterius, automobilius ir pan.;

3,4 – rodo, kad vyriausybė perka darbą (moka už darbą Seimo nariams, kareiviams ir pan.) bei žemę;

5,6 – rodo, kad vyriausybė teikia visuomenines gėrybes namų ūkiams ir firmoms;

7,8 – rodo, kad vyriausybė renka mokesčius. Grynieji mokesčiai – tai mokesčiai minus transferiniai išmokėjimai (namų ūkiams) ir subsidijos (firmoms).

{1,3 – išlaidos;4 – ištekliai;2,6 ir 5 – prekės ir paslaugos; 7,8 – grynieji mokesčiai. }

Įvedus finansinę rinką:

[Namų ūkiai negali išleisti visų pajamų savo išlaidoms.]

Rinka

1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje

2. Rinkos struktūros

3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos

1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje

Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka - tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras - kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas - už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y.norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka - tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai - vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai - tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą.

Išteklių rinka

Pirkėjai

Pardavėjai

Firmos

Namų ūkiai

Pardavėjai

Pirkėjai

Produktų rinka

Schema rodo. Kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką - firmų tikslas - pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir bendrosios pajamos, ir kaštai yra :

TR = P_P * Q_P p - produkcija

TC = P_R * Q_R r- ištekliai

Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą,”ką gaminti?”.

Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja - atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą.

Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos:

· kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;

· kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą;

· kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą;

· kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas - sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.

Išvada: rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje.

Rinkos funkcijos ekonomikoje:

1. Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje;

2. Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi);

3. Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;

4. Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas;

5. Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones;

6. Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai;

7. Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų.

2. Rinkos struktūros

Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra - tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.

Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

· firmų skaičius ir dydis;

· gaminamos produkcijos pobūdis;

· firmospoveikis kainai;

· įėjimo ir išėjimo įšaką sąlygos.

Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

1. Grynoji (tobula) konkurencija;

2. Grynoji monopolija;

3. Oligopolija;

4. Monopolinė konkurencija.

Grynoji konkurencija. Bruožai:

1. Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos, todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį;

2. Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos;

3. Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti;

4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Tobula konkurencija - kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka - tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą.

Grynoji monopolija - antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu požiūriu monopolija - išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono - vienas, polija - parduoti). Bruožai:

1. Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai;

2. Monopolistas gamina unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti;

3. Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų prieinamumą rinkoje;

4. Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas.

Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios - slapti susitarimai, draudžiami.

Monopolinė konkurencija - tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Bruožai:

1. Pakankamai didelis firmų skaičius;

2. Produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės;

3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;

4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą, įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruožai:

1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;

2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);

3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti;

4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.

Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija, duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija - keli stambūs pirkėjai, duapolija - du pardavėjai, dvipusė monopolija - egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

Rinkos struktūros ir jų bruožai:

80 - tai paklausos apimtis. Paklausa - tai visa kreivė - tai daugybė kiekvienos nustatytos kainos ir paklausos apimties kombinacijų.

Individuali ir rinkos paklausa:

2. Pasiūla ir pasiūlos kreivė

Prekės pasiūlos apimtis - prekės kiekis, kuri pardavėjas nori ir gali parduoti per tam tikrą laiko tarpą.

Q(s) = f (P, P{r}, T, N,…), kur

Pasiūla - visų kombinacijų suma. Pasiūlos kreivės padėtį ir nuolydžio kampą lemia prekės gamybos kaštai. Pasiūla paprastai negali būti padidinta, nepakeliant produkcijos vieneto gamybos kaštų. Natūralu, kad firmos nenorės pristatyti prekių, kol jų kaina nepadengs visų gamybos sąnaudų.

3. Pasiūlos ir paklausos sąveika - rinkos pusiausvyra

Rinkos kainos nustatomos atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos balansą

Jei mes laikysime visus parametrus pastoviais (išskyrus kainą), tai (1) ir (2) lygtys yra paklausos ir pasiūlos kreivių algebriniai ekvivalentai. Pusiausvyra bus pasiekta, kai surasime kainą, kuri sulygins pasiūlos ir paklausos apimtis:

Q(D) = Q(S)

Jeigu kaina patenkina sąlyga Q(D) = Q(S), tai tokia kaina panaikina prekių perteklių ir trūkumą. (Q(D) = Q(S) - pasiūlos ir paklausos kreivių algebrinis ekvivalentas.)

Laisvosios rinkos sąlygomis, pertekliai ir trūkumai paprastai vienas kitą eliminuoja.

Kaina - vienintelis ekonominis dydis, įtakojantis tiek paklausą, tiek pasiūlą.

4. Paklausos kitimo veiksniai

Pokytis A®B - kinta paklausos apimtis, D(0)®D(1) - kinta paklausa.

Tarkim, kad prekė - gamtinės dujos. Tada paklausos funkcija:

Q(D) = f (P, I, P(s), P(c), oro sąlygos, …)

Taigi, paklausos kitimo veiksniai:

1. Prekių substitutų kainų kitimas

Atsisakant naftos ar jos kainai didėjant, gamtinių dujų paklausa didėja.

2. Komplementarių prekių kainų kitimas

Gamtinių dujų paklausa mažėja, didėjant dujinių krosnelių kainai, nes mažėja dujinių krosnelių paklausa.

Vartotojų pajamų kitimas

Augant vartotojų pajamoms, prekių paklausa gali ir padidėti, ir sumažėti - priklausomai nuo prekių kokybės ir kt. (Padidės normalios kokybės prekių paklausa ir sumažės blogesnės kokybės prekių paklausa).

4. Oro sąlygos

5. Ateityje laukiamos pajamos ir kainos: galime einamajam vartojimui išleisti daugiau pinigų. Paklausa didės.

6. Vartotojų skaičius

7. Vartotojų skonis

8. Kiti veiksniai

5. Pasiūlos kitimo veiksniai

Kainos augimas sukelia pasiūlos apimties didėjimą nuo Q₀iki Q₁.

Q_S= f ( P,P_r, T, N^F,…)

Pasiūlos kitimą lemia:

1. Naudojamų išteklių kainos. Jei didėja išteklių kainos: S₀®S₁.

2. Technologija. Gerėjant technologijai, gamybos kaštai mažėja ir pasiūlos kreivė gali pasislinkti: S₀ ® S₂

3. Gamintojo laukiami kainų ir technologijų pasikeitimai. Jei laukiama kainų padidėjimo, pasiūla sumažės: S₀® S₁.

4. Kredito gavimo galimybės.Jei palūkanos mažėja, mažėja ir gamybos kaštai, pasiūla išaugs: S₀® S₂.

5. Mokesčiai ir dotacijos. Mažėjant mokesčiams, pasiūla didėja: S₀ ® S₂.

6. Kitų prekių kainos. Kiaulienos kainai krentant, bus gaminama daugiau jautienos ir jos pasiūla didės: S₀® S₂.

7. Gamintojų skaičius. Kuo daugiau gamintojų, tuo didesnė pasiūla.

6. Pasiūlos ir paklausos kitimas

Pusiausvyros kaina nėra greitai nustatoma ir ilgai išsilaikanti. Jeigu kinta bet koks veiksnys, išskyrus kainą, kinta ir paklausa, ir pasiūla arba abi kartu. Paklausos arba pasiūlos, arba abiejų poslinkis sukelia pusiausvyros kainos ir pusiausvyros produkcijos apimties pokyčius.

Paklausos kitimas.

Mažėjant vartotojų pajamoms, paklausa mažėja, o pasiūla nekinta. Esant kainai P₀, paklausos apimtis sumažėtų nuo Q₀ iki Q₂. Taigi kainos sumažėjimas veikia kaip amortizatorius, nes tada paklausos apimtis sumažėja tik iki Q₁.

Paklausos sumažėjimas ir paklausos kreivės poslinkis į kairę sukelia du efektus:

Pusiausvyros kainos sumažėjimo efektą;

2. Pusiausvyros apimties sumažėjimo efektą.

Jei paklausa didėja, turim pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties padidėjimo efektą.

Išvados:

1. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos padidėjimą ir atitinkamai paklausos kreivės poslinkį į dešinę, padidina pusiausvyros kainą ir produkcijos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai;

2. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos sumažėjimą ir atitinkamai paklausos kreivės poslinkį į kairę, sumažina pusiausvyros kainą ir produkcijos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai.

Pasiūlos kitimas. (Kai nekinta paklausa, bet keičiasi pasiūla, tarkim, gamybos kaštai.)

Esant pradinei kainai P₀, atsiranda perteklinė paklausa (skirtumas tarp Q₀ir Q₂), todėl kaina auga nuo P₀ iki P₁. Nauja pusiausvyra nusistovi taške E₁, kur paklausos apimtis – Q₁. Pasiūlos sumažėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į kairę sukelia:

1. Pusiausvyros kainos padidėjimo efektą;

2. Pusiausvyros apimties padidėjimo efektą.

Jei kaina nepadidėtų, tai pasiūlos apimtis sumažėtų nuo Q₀ iki Q₂.

Jei pasiūla padidėtų:

Pasiūlos padidėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į dešinę sukelia pusiausvyros kainos sumažėjimo ir pusiausvyros apimties padidėjimo efektus.

Išvados:

1. Visi veiksniai, mažinantys pasiūlą ir stumiantys pasiūlos kreivę į kairę, padidina pusiausvyros kainą ir sumažina pusiausvyros apimtį;

2. Visi veiksniai, sukeliantys pasiūlos augimą ir stumiantys pasiūlos kreivę į dešinę, sumažina pusiausvyros kainą ir padidina pusiausvyros apimtį.

Pasiūlos ir paklausos kitimas:

Kai pasiūla didėja, o paklausa mažėja:

Kai pasiūla mažėja, o paklausa didėja:

Kai ir paklausa, ir pasiūla didėja:

4. Kai ir paklausa, ir pasiūla mažėja:

Paklausos ir pasiūlos elastingumas

1. Elastingumo samprata

2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška. Atskaitos taško problema. Elastingumas ir kreivės nuolydis

3. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos

4. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai

5. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai

6. Paklausos elastingumas pajamoms. Kryžminis elastingumas

7. Elastingumo teorijos praktinis naudojimas

1. Elastingumo samprata

Kainų pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių pasiūlos ir paklausos apimtis, t.y. žmonės skirtingai reaguoja į kainų pokyčius. Tam, kad įvertinti, kaip (kokiu mastu) keičiasi pasiūlos apimtis ir paklausos apimtis, pasikeitus kainai, naudojama elastingumo sąvoka.

Paklausos elastingumas apibūdinamas pirkėjų reakcija į kainų pokyčius:

Pasiūlos elastingumas rodo pardavėjų reakciją į kainų pokyčius:

Taško elastingumas skaičiuojamas taip (1 formulė):

Problemos, skaičiuojant paklausos elastingumą:

1. Jis visada gaunamas neigiamas. Todėl ekonomistai susitarė minusą eliminuoti ir imti skaliarinį dydį;

2. Procentiniai dydžiai imami todėl, kad, imdami įvairius dydžius, gausime nesusipratimą (nes skaičiavimuose galima naudoti tiek Lt, tiek ir cnt, tiek kg, tiek ir tonas).

2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška. Atskaitos taško problema

2.1. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška

Ekonomistai išskiria keletą pasiūlos ir paklausos elastingumo atvejų:

Absoliutus elastingumas - tai situacija, kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia didelį pasiūlos ar paklausos apimties procentinį pokytį.

Jeigu paklausos atveju mes padidintume kainą iki6 Lt, tai paklausos apimtis sumažėtų iki 0. Tai galima tobulos konkurencijos rinkoje (pakėlus kainą visi pirkėjai pirktų kito pardavėjo produkciją). Paklausa yra be galo elastinga:E =µ

Absoliutus neelastingumas. Šiuo atveju kainai sumažėjus arba padidėjus, paklausos ar pasiūlos apimtis nekinta: E = 0.

Tokia situacija gali būti, kai prekė gyvybiškai svarbi vartotojui. Jis pirks prekę iki tam tikros ribos (riboja jo pajamos). Ir iki tol ji bus visiškai neelastinga.

3. Santykinis elastingumas - tai situacija, kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukeliadidesnį paklausos arpasiūlos apimtiesprocentinį padidėjimą ar sumažėjimą: E > 1.

4. Vieneto elastingumas: E = 1.

5. Santykinis neelastingumas - situacija, kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį pasiūlos ar paklausos apimties pasikeitimą: 0 < E < 1.

6.2.2. Atskaitos taško ir ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema

Skaičiuojant pagal formulę, iškyla problema, ką laikyti atskaitos tašku:

jei5/20 E =5,

jei4/20 E =2.

Tam, kad išspręsti šią problemą, naudojami vidutiniai dydžiai arba vidurkiai (2 formulė):

Taip apskaičiuojamas lanko elastingumas (Arc elasticity).

Šia formule (3) taip pat apskaičiuojamas lanko elastingumas.

Elastingumas ir kreivės nuolydis. Kreivės nuolydis neduoda jokio pagrindo įvertinti, ar elastinga pasiūla ar paklausa.

Gavom vienodą elastingumą.

Turim vienodą nuolydį: DP/DQ. Todėl nuolydis negali būti pagrindu elastingumui nustatyti. Skaičiuojant elastingumą, turim procentinį dydį. Elastingumas skirtingose atkarpose skiriasi. Kuo aukštesnė kaina, tuo elastingumas didesnis.

Klasikinės formos paklausos kreivės, kurios nuolydis skirtingas, atskiruose intervaluose elastingumas gali būti vienodas.

Jei dvi paklausos kreivės turi susikirtimo tašką, tai elastingesnė bus ta, kuri yra horizontalesnė (D₀ elastingesnė):

3. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos

Priklausomai nuo paklausos elastingumo kinta pardavėjo bendrosios pajamos arba bendrosios išlaidos vartotojų požiūriu, kintant prekių kainoms. Tam, kad nustatyti, elastinga ar neelastinga yra paklausa, reikia įvertinti, kaip keičiasi pardavėjų pajamos kintant prekių kainoms:

TR = Q*P, kur TR - bendrosios pajamos

Nagrinėjamu atveju, kai kainos mažėja:

Mažėjant kainoms, jei paklausa elastinga, bendrosios pajamos didėja. S_P_1AQ₁P_2BQ₂.

Jei paklausa neelastinga, tai pardavėjas, mažindamas kainas, mažina ir savo bendrąsias pajamas.

Bendrųjų pajamų ir kainos elastingumo priklausomybę rodo grafikas:

Mažėjant kainai, pardavėjų bendrosios pajamos auga, kai paklausa yra elastinga. Kai kaina yra 3 Lt, E = 1 (bendrosios pajamos nekinta). Tolesnis kainos sumažėjimas mažina bendrąsias pajamas, nes, esant žemesnėms kainoms, paklausa yra neelastinga.

Kreivės nuolydis gali būti paskaičiuojamas naudojant elastingumą:

E = P/Q;

DQ/DP = 1/s*P/Q;

s=Dp / Dq

Taško elastingumą patogiau skaičiuoti, kai pokytis mažas. Nuolydį galima naudoti skaičiuojant ir lanko elastingumą:

4. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai

Veiksniai:

1. Substitucija - produktų, turinčių gerus substitutus, paklausa yra labiau elastinga nei tų, kurie artimų substitutų neturi. Ir atvirkščiai.

2. Prekės tipas - būtiniausių prekių (maisto, rūbų ir t.t.) paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių paklausa yra labai elastinga.

3. Paklausos elastingumas priklauso nuo vartotojo biudžeto dalies, skiriamos prekei pirkti (jei degtukai pabrangsta nuo 10 centų iki 20 centų - paklausa neelastinga, nes išleidžiama labai maža dalis biudžeto, atvirkščiai būtų su baldų komplekto pabrangimu).

4. Laikas didina paklausos elastingumą (ilgo laikotarpio sąlygomis elastingumas didesnis nei trumpo).

5. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai

Vienetinis pasiūlos elastingumas: E = 1. (Jeigu kreivė kerta ašių susikirtimo tašką).

Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra lygus kainų procentiniam pokyčiui.

Elastinga pasiūla: E > 1 (Jeipasiūlos kreivė susikerta su P ašimi, pasiūla elastinga).

Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainų procentinį pokytį.

3. Neelastinga pasiūla: 0 < E < 1 (Jei pasiūlos kreivė kerta Q ašį).

Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainų procentinį pokytį.

Kylant kainoms, didėja ir siūlomų parduoti prekių kiekis. Vadinasi, bendrosios pajamos didėja nepriklausomai nuo pasiūlos kreivės elastingumo.

Pasiūlos elastingumo veiksniai:

1. Laikas didina ir pasiūlos elastingumą;

2. Substitucija gaminant prekes (kai tuos pačius išteklius galima panaudoti gaminant skirtingas prekes, t.y. išteklius, naudojamus vienos prekės gamyboje lengva perorientuoti kitos prekės gamybai, tai gaminamos produkcijos kiekis smarkiai reaguos į kainos pokytį, o pasiūlos elastingumas bus didelis.Ir atvirkščiai.)

3. Prekių saugojimo galimybės ir kaštai: greitai gendančių maisto prekių pasiūlos elastingumas yra labai mažas (Jei mažėja prekių kainos, pardavėjas negali jų atidėti kitam laikui.)

6. Paklausos elastingumas pajamoms. Kryžminis elastingumas

Prekių paklausos apimtis kinta ne tik pasikeitus prekių kainoms, bet ir kintant vartotojų pajamoms. Pirkėjai taip pat skirtingai reaguoja į pajamų pokyčius.

E_P (galima E) – elastingumas kainai; E_I – elastingumas pajamoms (I – pajamos).

Šio koeficiento dydis priklaus (E_I) priklauso nuo prekės paskirties. Augant pajamoms iki tam tikro lygio, mes perkame maisto produktus, drabužius. Kasdieninio vartojimo prekių paklausos elastingumas pajamoms. Tokių prekių paklausa kintant pajamoms yra neelastinga.

Prabangos prekių paklausos elastingumas pajamoms. Paklausa labai elastinga pajamų pokyčiui:

Blogesnės kokybės prekių paklausos elastingumas pajamoms. Elastingumas pajamoms neigiamas (minuso ženklas neeliminuojamas):

Kryžminis elastingumas. Skirtingų prekių vartojimas tarpusavyje taip yra susijęs, kad perkamas prekės kiekis labai dažnai priklauso nuo kitos prekės kainos. Tam, kad apskaičiuoti tokios priklausomybės laipsnį, naudojamas kryžminio paklausos elastingumo koeficientas (čia x ir y – dvi prekės):

Jei prekės x ir y yra substitutai, tai padidėjus vienos (pvz., x) prekės kainai galima tikėtis, kad kils substituto (pvz., y) paklausa. Šių prekių kryžminis paklausos elastingumas yra teigiamas (pvz., sviesto kainos augimas 10% sukelia margarino paklausos apimties padidėjimą 5%, tokiu atveju E_xy=5 / 10 = 0.5 ).

Jei prekės yra komplementarios, tai jų E_xy yra neigiamas (būtinai rašomas minuso ženklas).

Jei prekės yra nepriklausomos, tai E_xy = 0 (paprastai). Vienos prekės kainospokytis nesukelia kitos prekės paklausos apimties pasikeitimo.

7. Elastingumo teorijos praktinis naudojimas

1. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos (pirmiausia);

Elastingumas ir mokesčių našta: netiesioginiai mokesčiai – kai apmokestinamos prekės ir paslaugos (pvz., PVM, akcizai, muitai ir pan.), tiesioginiai mokesčiai – mokesčiai, kuriuos mes mokame. Netiesioginiųmokesčių atveju kainos pakyla, bet ne visų prekių vienodai.

Pradinė kaina 10 Lt, Q=200. Tarkime, vyriausybė uždeda akcizą 50% nuo Lt. Pasiūlos kreivė turi pasislinkti į kairę, nes padidėjo kaštai. Pasislenka per 5 Lt. (Kaina turėtų būti 15 Lt). Tačiau kaina nusistovi tik 12.5 Lt už vieną butelį. Esant tokiai kainai, pardavėjas turi sumažinti apimtį, todėl pusę kainos padidėjimo(2.5 Lt) moka gamintojas, o kitą pusę – pirkėjas. (E»1).

Jei paklausa būtų mažiau elastinga, mokesčius mokėtų vartotojas (jei paklausa labai elastinga – moka gamintojas).

IŠVADOS:

· kuo prekių paklausos elastingumas mažesnis, tuo didesnė mokesčiųnašta tenka vartotojui, t.y. tuo didesnę mokesčių dalį apmoka vartotojai;

· kuo paklausos elastingumas didesnis, tuo didesnę mokesčių dalį apmoka gamintojas;

kuo mažesnis prekės pasiūlos elastingumas, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui:

3. Elastingumas ir vyriausybės pajamos. Nustatydama mokestį, vyriausybė turi atsižvelgti į pasiūlos ir paklausos elastingumą. Pvz., T₁= 2Lt, Q = 1000 vnt., T₂= 3Lt. Pirmu atveju vyriausybės pajamos 2000Lt. Jeigu paklausa elastinga (Q₂ =500 vnt.), vyriausybės pajamos bus 1500 Lt. Jei paklausa neelastinga (Q₂ = 800 vnt.), tada vyriausybės pajamos – 2400 Lt;

Elastingumas ir kainų kontrolė. Maksimalios kainos paprastai nustatomos kai didelė dalis pirkėjų negali įsigyti tam tikrų būtiniausių prekių ir paslaugų esant pusiausvyros rinkos kainai. Vyriausybė nustato, kad kainos negali viršyti tam tikro maksimumo. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia “kainų įšaldymu”. (Kuo didesnis elastingumas, tuo deficitas didesnis).

Kainų maksimumo nustatymo pliusai:

· leidžia aprūpinti tam tikru laikotarpiu dalį lėšų neturinčių pirkėjų.

Kainų maksimumo nustatymo minusai:

· tai pažeidžia rinkos mechanizmą, kuris esant konkurencijai tarp vartotojų ir tuo pačiu aukštesnei kainai skatintų didinti gamybą ir prekės pasiūlą. Tai mažintų deficitą bei kainas. Ir galų gale deficitas išnyktų esant tam tikrai pusiausvyros kainai ir pusiausvyros apimčiai;

· esant deficitui iškyla produkcijos paskirstymo problema. Paprastai šį klausimą sprendžia vyriausybė nustatydama privilegijas ir pan. (pvz., talonai);

· toks deficitas skatina juodosios rinkos atsiradimą.

Minimalios kainos paprastai nustatomos darbui ir žemės ūkio produktams (pvz., vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį):

Pasiūlos apimtis yra didesnė nei paklausos. Atsiranda perteklius (nedarbas). Nedarbo lygis priklauso nuo pasiūlos ir paklausos elastingumo. Jei pasiūla ir paklausa labiau elastinga – nedarbas didesnis, jei neelastinga – mažesnis.

8. Geometriniai elastingumo skaičiavimo metodai

1. Turime surasti susikirtimo taškus B ir C. Elastingumas taške A (AB – atstumas):

2. Turime žinoti P ir P_max:

Turime surasti susikirtimo tašką Q_pr, tada elastingumas taške Q bus:

Vartotojo elgsena

1. Poreikiai ir naudingumas

2. Bendrasis ir ribinis naudingumas

3. Vartotojo pusiausvyra

4. Ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis

5. Kardinalus ir ordinarus naudingumas

6. Vartotojo prioritetai (preferencijos) ir indiferentiškumo kreivės

7. Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė

8. Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu

1. Poreikiai ir naudingumas

Svarbiausias rinkos subjektas yra vartotojas. Vartotojo elgseną rinkoje aiškina ribinio naudingumo ir indiferentiškumo teorijos.

Ribinio naudingumo teorija labiausiai išvystyta austrų mokyklos ir matematinės mokyklos atstovų darbuose: Karlo Menger (1870-1921), Friedrich Wieser, Bohm-Bahwerk, William Jevons (1835-1882), Leon Walras.

Ribinio naudingumo teorijos atstovai panaudojo vokiečių ekonomisto Herman Gossen (1810-4858) dėsnius:

· vartojimo procese kiekvieno naujo gėrybių vieneto subjektyvinė vertė mažėja;

· individas, vartodamas įvairias gėrybes, stengiasi taip jas suderinti, kad kiekvienos vartojamos gėrybės ribinis naudingumas būtų lygus.

Žmogaus elgseną ekonomikoje nulemia jo poreikiai ir jų patenkinimo prioritetai (preferencijos). Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Naudingumo teorija remiasi tam tikromis prielaidomis:

· vartotojas turi ribotą pinigų kiekį;

· vartotojas laisvai pasirenka pinigų išleidimo būdą, t.y. kokioms prekėms išleisti pinigus, kad gauti maksimalų naudingumą. Didesnis ar mažesnis naudingumo lygis nėra būdingas pačiai prekei: vienam žmogui naudinga prekė gali būti visai nenaudinga kitam. Naudingumas turi subjektyvų pobūdį.

2. Bendrasis ir ribinis naudingumas

Tam tikros prekės teikiamas naudingumas priklauso nuo suvartoto prekės kiekio. Todėl skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas.

Bendrasis naudingumas – tai tam tikro suvartoto prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas vartotojui.

Ribinis (papildomas) naudingumas – tai pasitenkinimo padidėjimas, kurį gauna vartotojas suvartodamas vieną papildomą tos prekės ar paslaugos vienetą.

Didinant vienos prekės vartojimą tam tikru laikotarpiu bendras vartotojo gaunamas naudingumas didėja, tačiau ribinis naudingumas mažėja. Taip yra todėl, kad kiekvieno papildomo vieneto teikiamas naudingumas yra vis mažesnis (kuo daugiau žmogus turi, tuo mažiau jis vertina papildomą prekės vienetą). Šią priklausomybę išreiškia mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis:

Prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.

Pvz.:

Kai bendrasis naudingumas (TU) maksimalus, ribinis naudingumas (MU) lygus 0. Išimtys: kolekcionieriai, narkomanai.

3. Vartotojo pusiausvyra

Ribinis naudingumas sąlygoja vartotojų pusiausvyrą. Kiekvienas žmogus, pirkdamas prekes ar paslaugas, siekia minimizuoti kaštus (išlaidas) ir maksimizuoti naudą. Tai priklauso nuo prekių kainų ir turimų pinigų kiekio. Vartotojas turi paskirstyti savo išlaidas taip, kad kiekvienas piniginis vienetas, išleistas tam tikros prekės paskutiniam vienetui pirkti, duotų nemažesnį ribinį naudingumą negu piniginis vienetas, išleistas kitų prekių paskutiniams vienetui pirkti. Tainaudingumo maksimizavimotaisyklė.

Vadinasi, visų prekių ribiniai naudingumai yra lygūs (čia MU_m – ribinis pinigų naudingumas):

Ribinio naudingumo ir kainos santykis – tai naudingumas, tenkantis vienam piniginiam vienetui. Paprastai daroma prielaida, kad pinigai irgi yra prekė.

Prekės ribinis naudingumas išmatuotas pinigais – tai maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą šios prekės vienetą.

Pavyzdys:

Kiekvieno papildomo prekės vieneto ribinis naudingumas mažėja, todėl pirkėjas pirks, jei tik kaina mažės.

Paklausos kreivės formą galima paaiškinti substitucijos ir pajamų efektais: pirkėjas maksimizuoja naudingumą prie 8 ir 8 (m=10, P_A=1Lt, P_B=1Lt). Tačiau B prekė yra pigesnė. Todėl pirkėjas gali didinti B prekės vienetų skaičių iki 6 (didiname B vartojimą, nes ji pinga). A prekės perka 4 vienetus. Pusiausvyrai perka 4 vienetus A prekės ir 6 vienetus B. pajamų efektas didinapirkėjo realiąsias pajamas.

Naudingumo teorija ir vartojimo premija.

Kad gauti didžiausią naudingumą, perkamų prekių kiekį verta didinti tol, kol papildomo prekės vieneto teikiamas naudingumas yra didesnis už prekės kainą rinkoje. Taške A rinkos kaina yra 3Lt (o už du prekės vienetus mes mokėtume 5Lt). Todėl sakoma, kad vartotojas laimi 2 litų kainų skirtumą arba “vartotojo premiją”.

Vartotojo premija – tai skirtumas tarp maksimalios kainos, kurią vartotojas sutiktų sumokėti už tam tikros prekės vienetą, ir šios prekės rinkos kainos, kurią jis realiai moka. Vartotojo premijos dydis – tai trikampio, kurio kraštinės yra paklausos kreivė, kainos linija ir vertikali ašis, plotas (S_DABC).

5. Kardinalus ir ordinarus naudingumas

Viena ekonomistų grupė teigė, kad ribinį naudingumą galima išmatuoti (kardinalistai). Tarp jų vienas žymiausių ekonomistų Alfred Marshal. Vartotojai turi lyginti ribinį naudingumą su kaina (kainos pakankamai objektyvios, o ribinis naudingumas – subjektyvus psichologinis vertinimas). Nėra tiesioginio nei bendrojo, nei ribinio naudingumo mato. Galima diskutuoti apie didesnį ar mažesnį vienos prekės ribinį naudingumą lyginant jį su kitos prekės ribiniu naudingumu, tačiau jo išmatuoti negalima. Kardinalistų bandymai išmatuoti naudingumą nepasisekė.

Tų pačių poreikių tenkinimui vartotojai gali pasirinkti įvairias prekes (vartotojas turi pasirinkti prekių rinkinį). Analizuojant tokį pasirinkimą tampa neaktualia prekių teikiamo naudingumo matavimo problema. Svarbus ne absoliutus, o santykinis prekių rinkinių naudingumas.

Šiuo atveju vartotojo teikiamas prioritetas A prieš B, ir B prieš C, A prieš C. Jei vartotojas pasirenka A – tai jo naudingumas didesnis (tai priklauso nuo vartotojo prioritetų). Svarbus vartotojo elgsenos principas – racionalumas (“geriau daugiau nei mažiau”).

M palyginus su L ir pan. negalimapasakyti, kuri naudingesnė, nes tai priklauso nuo vartotojo pasirinkimo. Šiuo atveju M vertinamas labiau už L ir K labiau už M. Kiekvienas vartotojas turi tamtikrą prioritetų hierarchiją.

Ekonomistai, kurie teigia, kad naudingumo išmatuoti negalima, vadinami ordinalistais. Pagrindiniai atstovai: italas Vilfredo Pareto ir anglas Džonas Hiksas. Pareto pasiūlė vertinti prioritetus (vieną prekių rinkinį lyginti su kitu) panaudojant indiferentiškumo (abejingumo) kreives. O Dž. Hiksas pasiūlė atsisakyti termino ribinis naudingumas bei pakeisti jį nauju terminu ribinė substitucijos norma.

6. Vartotojo prioritetai ir indiferentiškumo kreivės

Indiferentiškumo teorija analizuoja tokio vartotojo elgseną, kuris renkasi ne atskirą prekę, o vartojimo prekių rinkinį.

Ekonomikoje gaminamos dvi prekės: A ir B. Iškyla klausimas, kokį prekių rinkinį pasirinks atskiras vartotojas. Į šį klausimą atsako indiferentiškumo kreivė.

Indiferentiškumo kreivė atspindi vartotojo norus ir jungia visus taškus, kuriuose vartotojo naudingumo lygis yra vienodas. Indiferentiškumo kreivių visuma sudaro indiferentiškumo kreivių žemėlapį (vartotojo indiferentiškumo žemėlapį). Rodyklė atspindi mūsų prioritetų kryptį. Indiferentiškumo kreivių forma atspindi tą faktą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, turi sumažinti kitos prekės vartojimą. Vienos prekės kiekis, kurio vartotojas atsisako norėdamas padidinti kitos prekės vartojimą vienu vienetu, vadinamas ribine substitucijos norma( MRS).

DQ_A– jei padidintume prekės A vartojimą, tai turėtume sumažinti DQ_B:

Grafiškai ribinę substitucijos normą (MRS) atspindi indiferentiškumo kreivės nuolydis bet kuriame jos taške. Bet kuris taškas, kuris yra toje pačioje indiferentiškumo kreivėje, teikia vartotojui vienodą naudingumą. Todėl:

Tai reiškia, kad jeigu padidėjo vienos prekės kiekis, tai padidėjo jos ribinis naudingumas, todėl kitos prekės kiekis ir ribinis naudingumas turi tai kompensuoti.

Ribinę substitucijos normą apibūdina dvi savybės:

1. Indiferentiškumo kreivės nuolydis yra neigiamas. Vartotojas, didindamas vienos prekės vartojimą, turi mažinti kitos prekės vartojimą. Ši savybė lemia tai, kad indiferentiškumo kreivė yra žemėjanti;

2. Ribinė substitucijos norma mažėja: jeigu mes norime padidinti vienos prekės vartojimą, galime sau leisti atsisakyti didelio kitos prekės kiekio. Jei dar daugiau norime atsisakyti prekės kiekio, kitos prekės kiekio atsisakome mažiau.

Padidinus vienos prekės vartojamą kiekį ir tuo pačiu naudingumą, gaunamą vartojant šią prekę, tenka sumažinti kitos prekės kiekį ir kartu jos teikiamą naudingumą. Tačiau bendras abiejų prekių naudingumas turi išlikti nepakitęs, t.y. turi būti tam tikra kompensacija:

Indiferentiškumo kreivės negali turėti susikirtimo taško.

Tarkime, kad jos (indiferentiškumo kreivės) turi bendrą tašką:

C ir F, C ir D yra vienoje tiesėje. C ir F, taip pat ir D rinkiniai yra vienodi. Taške F yra didesnis A ir B prekių kiekis, todėl vartotojas jam teikia didesnį prioritetą, tačiau F = D. Todėl taip būti negali.

Indiferentiškumo kreivės gali būti įvairių formų.Intervalas KL yra vadinamas dviejų prekių substitucijos intervalu (jame vartotojas gali keisti A ir B):

Indiferentiškumo kreivės nuolydis priklauso nuo to, kokiu laipsniu rinkinį sudarančios prekės gali pakeisti viena kitą.

Kraštutiniai atvejai:

7. Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė

Vartotojo norus riboja:

· Piniginės pajamos arba lėšos, skirtos pinigų pirkimui;

· Prekių ir paslaugų kainos: P_A*Q_A+P_B*Q_B <= m (m – pinigai).

Ši lygybė – biudžetinis apribojimas. Priklausomybę tarp turimų lėšų (vartotojų pajamų), prekių kiekio ir kainų rodo biudžetinė tiesė (biudžetinė linija) (m=20Lt, P_A=2Lt, P_B=4Lt):

Biudžetinė linija rodo visus prekių A ir B rinkinius, kuriuos vartotojas gali nusipirkti esant pastovioms šių prekių kainoms ir pajamoms, jeigu išleis visas pajamas šioms prekėms pirkti.

Čia (-P_A/P_B) – tiesės nuolydis. Biudžetinės tiesės nuolydis turi tam tikrą ekonominę reikšmę: tarkime, vartotojas nutarė naudoti vienos prekės daugiau:

Todėl turi sumažinti kitos prekės kiekį, jei nori išlikti pajamų ribose:

Gauname, kad vartojimo pokyčio vertė turi būti lygi nuliui.

Biudžetinė tiesė gali pakeisti savo padėtį:

8. Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu

Panaudojant indiferentiškumo kreivių metodą galima nustatyti vartotojų pusiausvyros tašką.

Vartotojas teikia prioritetą 1-ai prieš 2-ą ir t.t. Bet mūsų galimybės yra ribotos (tai rodo biudžetinė linija). Vartotojo pusiausvyrą rodo I₂ ir BL susiliejimo taškas – vartotojo pusiausvyros taškas.

Biudžetinės linijos ir I₂ nuolydis yra vienodas:

Pusiausvyros taške MRS=P_A/P_B.

Pajamų ir substitucijos efektai indiferentiškumo teorijoje. Pajamų ir substitucijos efektai aiškina paklausos dėsnį. Mažėjant prekės kainai, paklausos apimtis didėja pagal pajamų ir substitucijos efektus (biudžeto linija keičia posvirio kampą):

Substitucijos efektas. Mes turim pirkti daugiau prekės A vienetų, nes ji santykinai pigesnė (pajamoms nekintant). Hikso modelis teigia, kad biudžetinė linija slenka apie pradinę indiferentiškumo kreivę. Turime naują tašką. MN atspindi faktą, kad pirkėjas gali pirkti prekių rinkinį, kuris jam teikia tokį patį naudingumą (E₂ toje pačioje indiferentiškumo kreivėje).

Pajamų efektas. Pajamos padidėja. Todėl vartotojas gali pirkti daugiau ir A prekės, ir B ( taškas E₃). Apimtis pakinta nuo Q_A1®Q_A2.

Sluckio: pinigų perkamoji galia nekinta.

Kai pajamų efektas neigiamas – jei prekė blogesnės kokybės, pajamų padidėjimas gali sukelti paklausos sumažėjimą.

Taip pat ir su gifeno prekėmis. (XIX a. Gifenas pastebėjo, kad didėjant kviečių, taip pat duonos kainai, duonos paklausa nesumažėjo, bet padidėjo.) Prekės, kurių paklausa padidėjus kainai, nesumažėja arba net padidėja, vadinamos gifeno prekėmis.

Engelio kreivė: kaip keičiasi paklausa, kintant pajamoms (didėjant).

Keičiasi A kiekis (mažėja) – Pajamos didėja, kiekis išlieka tas pats (pvz., muilas).

ji blogesnės kokybės prekė.

Pajamų vartojimo linijos:

normalios ir kasdieninio vartojimo prekės

geros kokybės, prabangos prekės (?)

komplementarios prekės

· prekės substitutai. Šiuo atveju pirksime prekę A. Engelio kreivė:

Kainų vartojimo linija, kai keičiasi paklausa pasikeitus kainai (pajamos stabilios):

Firma ir produkcijos kaštai

1. Verslo organizavimo formos

2. Kaštai kaip išlaidos ir kaip prarastos galimybės. Normalus ir ekonominis pelnas

3. Gamybos funkcija

4. Trumpo laikotarpio kaštai ir mažėjančio rezultatyvumo dėsnis

5. Ilgo laikotarpio kaštai:

ü gamybos veiksnių pakeičiamumas;

ü izokostas;

ü Kobo – Duglaso funkcija;

ü augantis rezultatyvumas didėjant gamybos mastams ir šio augimo veiksniai;

ü ilgo ir trumpo laikotarpių kaštų ryšys. Masto ekonomija ir disekonomija.

(Vannacot’as. VIII ir IX skyriai)

1. Verslo organizavimo formos

Firmos susideda iš įmonių. Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos organizavimo formos:

1. Privačios (individualios) firmos –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Privalumai:

· paprasčiausia, nesudėtinga forma;

· savininkas pats sprendžia, ką, kaip, kam, kada gaminti ir pan. (savininkas – nepriklausomas asmuo). Savininkui priklauso visos verslo pajamos;

· savininko pajamos apmokestinamos tik vieną kartą.

Trūkumai:

· labai ribotos galimybės plėsti firmos kapitalą (savininkai turi mokėti aukštesnes palūkanas nei korporacijos);

· vienam asmeniui labai sunku valdyti įmonės veiklą;

· privačios firmos savininkas visu savo turtu atsako už firmos skolas;

2. Partnerinės firmos (ūkinės bendrijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai. Privalumai:

· kapitalai yra jungtiniai (didesnės finansinės galimybės palyginus su privačiomis įmonėmis);

· partnerinė firma atleidžiama nuo dvigubų mokesčių.

Trūkumai:

· sudėtingas kolektyvinis problemų sprendimas (visų savininkų nuomonės nagrinėjamu klausimu turi sutapti);

· savininkai atsako visu savo turtu už firmos skolas. Be to, kiekvienas partneris atsako už kitų partnerių įsipareigojimus bei įsiskolinimus;

· ribotos finansinės galimybės;

3. Akcinės bendrovės (taip pat ir uždarosios akcinės bendrovės)(korporacijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Ją valdo samdomi valdytojai. Trūkumai:

· korporacijos pajamos apmokestinamos du kartus: pirmasis mokestis mokamas nuo korporacijos pajamų (pelno mokestis), antrasis – nuo akcininkų pajamų, t.y. apmokestinami dividendai, kuriuos teikia akcijos;

· sudėtingas korporacijos valdymas.

Privalumai:

· ribota atsakomybė už galutinius firmos ūkinės veiklos rezultatus: akcinė bendrovė už savo veiklą faktiškai atsako pati, bet jei ji bankrutuoja, prarandamos tik akcijos, o ne turtas (kontrolinis akcijų paketas - 10% akcijų). Tai tam tikra apsaugos priemonė.

Korporacijos finansinėms problemoms spręsti gali leisti akcijas ir obligacijas;

· pelno akumuliavimas;

· akcijos būna:

paprastosios –

tai vertybiniai popieriai, kuriais pažyma korporacijos bendrosios nuosavybės dalis ir teikiantys jų savininkams turtines (dividendai) ir neturtines (galimybė balsuoti akcininkų susirinkime) teises. Jų savininkams dividendai išmokami atsiskaičius su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais;

privilegijuotosios –

tai akcijų rūšis, kurioms dividendai išmokami pirmumo tvarka paprastųjų akcijų atžvilgiu ir dividendas paprastai yra iš anksto nustatytas (dydis fiksuotas). Jų savininkai neturi balsavimo teisės.

Obligacija – tai vertybinius popierius, kurio savininkui įsipareigojama mokėti nustatyto dydžio palūkanas, o atėjus nustatytai datai – grąžinti už obligaciją sumokėtus pinigus. Obligacija – tai visų pirma įsiskolinimas (pinigai grąžinami). Už akcijas pinigų negrąžina.

Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizacinių atskaitymų fondo ir jos daromos nepaskirstyto pelno sąskaita (akumuliuojamas pelnas).

Išorinis finansavimas vykdomas išleidžiant ir parduodant naujas akcijas ir paskolos.

Egzistuoja mišrios verslo organizacijos (pvz., ribotos atsakomybės partnerinė firma: sudaro tikrieji nariai ir nariai – komanditoriai arba atitinkamai pagrindiniai ir ribotos atsakomybės partneriai. Tikrieji nariai atsako visu savo turtu.

Lietuvoje pagal Lietuvos įmonių įstatymą išskiriamos:

1. Individualios (personalinės) įmonės;

2. Tikrosios ūkinės bendrijos;

3. Komanditinės ūkinės bendrijos;

4. Akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;

5. Valstybinės (vietos savivaldybių) įmonės;

6. Žemės ūkio bendrovės;

7. Kooperatinės bendrovės.

Žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių veiklą reglamentuoja atskiri įstatymai.

Kiekvienos firmos tikslas – pelnas.

2. Kaštai

Kaštai – tai pagrindinis veiksnys, kuris lemia firmos norus ir galimybes pasiūlyti prekę rinkoje. Ekonomistai juos supranta kaip išlaidas ir prarastas galimybes.

(Žiūrėti temą 3.3. (Rinka ir pelnas))

3. Gamybos funkcija

Tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir pagaminto produkcijos kiekio yra priklausomybė, kurią galima aprašyti matematiškai kaip gamybos funkciją:

Q=F(K, L),

čia Q – kiekis, K – kapitalas, L - darbas

Q=F (X₁, X₂, X₃, ir pan.)

Gamybos funkcija – tai gamybos proceso supaprastinta matematinė išraiška, kuri parodo kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama siekiant pagaminti maksimalų produkcijos kiekį.

Gamybos funkciją galima panaudoti vaizduojant gamybos tinklelį:

Kreivė rodo maksimalų produkcijos kiekį, kurį galima pagaminti panaudojant tam tikrą ekonominių išteklių kiekį.

Kinta ir K, ir L:

Izokvanta – kreivė, rodanti efektyvius gamybos veiksnių derinius gaminant tam tikrą produkcijos kiekį. Čia pasireiškia substitucijos (pakeičiamumo) efektas (darbas gali būti pakeistas kapitalu ir atvirkščiai). Daugybė izokvantų sudaro izokvantų žemėlapį.

Gamybos veiksnių pakeičiamumą galima išreikšti panaudojant ribinę techninę substitucijos normą (MRTS):

MRTS – skaičius turi būti teigiamas. Tai izokvantos nuolydžio absoliutus dydis (nuolydis neigiamas).

4. Trumpo laikotarpio kaštai ir mažėjančio rezultatyvumo dėsnis

Ekonomistai skiria trumpą, ilgą ir labai ilgą laikotarpį. Tai daroma todėl, kad gamybos kaštai priklauso nuo visų naudojamų išteklių kiekio kitimo galimybių.

Trumpo laikotarpio pagrindinis bruožas – fiksuoti gamybiniai pajėgumai. Šio laikotarpio metu firma negali pakeisti savo gamybinio potencialo, bet gali pakeisti jo naudojimo intensyvumą. Ilgo laikotarpio metu firma gali pakeisti visų naudojamų gamybos veiksnių kiekį. Labai ilgo laikotarpio metu gali būti pakeista ir gamybos technologija.

Trumpo laikotarpio kaštai.

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: didinant vieno sąnaudų kintamojo vienetų kiekį, o kitiems veiksniams esant fiksuotiems, kintamojo gamybos veiksnio teikiamas ribinis produktas turi tendenciją mažėti, t.y. kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio (darbo) vienetas padidina bendrąjį produktą vis mažiau ir mažiau.

Ribinis produktas (MP) – tai bendrojo produkto pokytis (prieaugis) pasikeitus kintamojo gamybos veiksnio sąnaudoms vienu vienetu, kai tuo tarpu kiti gamybos veiksniai nekinta.

Bendrasis produktas (TP) – tai per tam tikrą laikotarpį pagamintų produktų suma. Trumpo laikotarpio sąlygomis priklausys nuo darbo kitimo.

Vidutinis produktas (AP) – tai bendrasis produktas, tenkantis vienam sąnaudų vienetui.

Priklausomybę tarp TP, AP ir MP galima pavaizduoti grafiškai:

I dalyje bendrasis produktas (TP) didėja didėjančiais tempais, nes ribinis produktas (MP) didėja; II – TP didėja lėtėjančiais tempais, nes MP mažėja, kai MP_L=0, TP maksimalus; III – TP mažėja, nes MP neigiamas.

Kai ribinis produktasdidesnis už vidutinį produktą (MP>AP), vidutinis produktas auga, ir atvirkščiai, kai ribinis produktas mažesnis už vidutinį, pastarasis mažėja.

Fiksuoti kaštai (FC) – tai kaštai, kurie nekinta kintant gamybos apimčiai. Kintamieji kaštai (VC) – tai kaštai, kurie kinta tiesiogiai priklausomai nuo gamybos apimties kitimo. Bendrieji kaštai (TC) lygus kintamų ir fiksuotų kaštų sumai (TC = FC+VC).

Vidutinių kaštų rodikliai:

Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) – bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui.

Ribiniai kaštai (MC) – tai bendrųjų kaštų prieaugis gaminant papildomą produkcijos vienetą:

Ribinių kaštų kreivė ATC ir AVC kerta minimumo taškuose. Kol ribiniai kaštai yra mažesni už vidutinius, šie mažėja, o kai ribiniai kaštai didesni už vidutinius – šie didėja.

Ribinių kaštų kreivės forma atspindi mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnį (MRRD). Kiekvieno papildomo produkcijos vieneto ribiniai kaštai mažės, kol didės kiekvieno papildomo darbininko ribinis produktas (ribinis rezultatyvumas) ir priešingai.

5. Ilgo laikotarpio kaštai

Visi kaštai kinta, nes kinta ir kapitalas, ir darbas. (LR ATC – ilgo laikotarpio vidutiniai bendrieji kaštai, atitinkamai LR MC – ilgo laikotarpio ribiniai kaštai):

5.1. Gamybos veiksnių pakeičiamumas

Ribinė techninė substitucijos norma mažėja: tai reiškia, kad bet kokio gamybos veiksnio panaudojimo efektyvumas yra ribotas. Gamyba reikalauja subalansuoto gamybos veiksnių panaudojimo.

Kadangi Q – const., tai kiekio pokytis yra lygus nuliui (DQ=0), todėl kiek vienas didėja, tiek kitas mažėja.

Arba

Jeigu keičiame kapitalą darbu gamybos procese, tai didėja kapitalo ir mažėja darbo ribinis produktas. Ilgo laikotarpio sąlygomis gamintojas susiduria su problema, kaip pasirinkti tokį gamybos veiksnių derinį, kad pagaminti maksimalią gamybos apimtį minimaliais kaštais.

5.2. Izokostos

Izokostų tiesė – vienodų kaštų tiesė.

Izokosta jungia visus kapitalo ir darbo derinius, turinčius vienodus bendruosius kaštus. Izokostos nuolydis yra:

Izokvantos (Q₁) ir izokostos (C₁) lietimosi taškas nustato gamybos veiksnių K ir L derinį, kuris minimizuoja gamybos kaštus.

Jeigu proporcingai didėja ir kapitalas, ir darbas, izokostos nuolydis nekis.

Darbo kaina padidėjo: tokią pat gamybos apimtį ir pasiekti kaštų minimumą panaudojant K₁ir L₁.

Kaštų minimizavimo sąlyga (gaminant tam tikrą produkcijos kiekį):

Izokvantos nuolydis:

Izokostos nuolydis:

Todėl:

Arba

Pastaroji formulė rodo, kad esant minimaliems gamybos kaštams, kiekvienas papildomas piniginis vienetas, išleistas gamybos veiksnių pirkimui, turi užtikrinti vienodą produkcijos prieaugį.

5.3. Kobo – Duglaso funkcija

Kobo – Duglaso funkcija yra:

Esant tokiai funkcijai pastovus rezultatyvumas CRTS, kai a+b=1

DRTS: a+b < 1

IRTS:a+b > 1

5.5. Ilgo ir trumpo laikotarpio kaštų ryšys.

Kiekvieną ilgą laikotarpį galima padalinti į trumpus laikotarpius.

Formą lemia:

Jeigu

Q > ty – IRTS

Q = ty – CRTS

Q < ty - DRTS

Firma ir šaka tobulos konkurencijos rinkoje

1. Tobulos konkurencijos rinkos modelio ypatybės

2. Firmos pajamos tobulos konkurencijos rinkoje

3. Firmos pelno maksimizavimas ir nuostolių minimizavimas trumpo laikotarpio sąlygomis. Du analizės variantai

4. Firmos pasiūlos ir šakos paklausos kreivės trumpu laikotarpiu

5. Firmos pelno maksimizavimas ilgo laikotarpio sąlygomis. Firmos ir šakos pusiausvyra

1. Tobulos konkurencijos rinkos modelio ypatybės

Turime parodyti, kaip tobulos konkurencijos rinkoje firma nustato, kokia gamybos apimtis užtikrina maksimalų pelną.

Atskiros firmos paklausos kreivė tobulos konkurencijos rinkoje (I grafikas):

Pusiausvyrą rinkoje lemia jos bruožai.

2. Firmos pajamos tobulos konkurencijos rinkoje

Tobulos konkurencijos rinkoje atskiros firmos bendrosios pajamos nuo kainos nepriklauso. Jos priklauso tik nuo gamybos apimties (parduoto kiekio).

Skiriamos bendrosios (TR), vidutinės (AR) ir ribinės (MR) pajamos. Vidutinės pajamos – tai pajamos, tenkančios vienam produkcijos vienetui:

Ribinės pajamos – tai pajamos už papildomą produkcijos vienetą:

3. Firmos pelno maksimizavimas ir nuostolių minimizavimas trumpo laikotarpio sąlygomis

Yra du analizės variantai:

1. Bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų palyginimas;

2. Ribinių pajamų ir ribinių kaštų palyginimas.

Tai du gamybos apimties, kuriai esant firma maksimizuoja pelną ar minimizuoja nuostolius nustatymo būdai (variantai). Firmos tikslas – maksimalaus pelno gavimas ilgo laikotarpio sąlygomis (ekonominis pelnas).

Firmai iškylantys klausimai:

· ar reikia gaminti?

· jeigu reikia, tai kokį kiekį?

· koks pelnas ar nuostolis turi būti gautas?

I būdas: bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų palyginimas:

Trumpo laikotarpio sąlygomis dalį kaštų sudaro fiksuoti kaštai. Firma turi juos apmokėti ir tuo atveju, jei ji sustabdo savo veiklą. Firma turi gaminti produkciją trumpu laikotarpiu, jeigu:

· ji gali gauti pelną;

nuostoliai bus mažesni už fiksuotus kaštus.

Jei firma gamina Q_A produkcijos kiekį, ji negauna nei pelno, nei nuostolio (taip pat ir Q_B). Pelną ji gauna intervale nuo Q_A iki Q_B. Didžiausias pelnas – taške, kur didžiausias atstumas tarp bendrųjų kaštų (TC) ir bendrųjų pajamų (TR) tiesių (Q^*).

Firma visada, kai bendrosios pajamos viršija bendruosius kintamus kaštus (TR > TVC), gali tęsti gamybą trumpo laikotarpio sąlygomis, nes pajamos padengs šiuos kaštus ir dalį fiksuotų kaštų(FC).

Pavyzdžiui, bendrosios pajamos (TR)sudaro 400, bendrieji kintami kaštai (TVC) – 350, o bendrieji fiksuoti kaštai (TFC) yra 100. Trumpo laikotarpio sąlygomis gaminti verta (jei užsidaro nuostoliai – 100). Firma gali funkcionuoti. Jei bendrieji kintami kaštai sudaro 550, bendrosios firmos pajamos negali jų padengti, todėl veiklą geriau nutraukti.

Klausimas: ar iš šio grafiko galima suvokti, kad ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams?

Bendrųjų kaštų (TC) ir bendrųjų pajamų (TR) tiesių susikirtimo taškuose nuolydis yra vienodas, todėl MC = MR.

II būdas: ribinių pajamų ir ribinių kaštų palyginimas:

Bendra taisyklė: reikia gaminti bet kokį papildomą produkcijos vienetą, jei jo teikiamos ribinės pajamos viršija ribinius kaštus, arba, didėjant gamybos apimčiai, firmos pelnas didės kol ribinės pajamos bus didesnės nei ribiniai kaštai.

Gaminant iki penkių vienetų dar apsimoka, nes bendrosios pajamos didėja daugiau, nei bendrieji kaštai (didėja skirtumas tarp jų – didėja pelnas). Gaminant šeštąjį vienetą, pelnas mažėja (jis yra, nes nežinome, kada jis išnyks. Maksimalus pelnas gaminant penktąjį vienetą). Gaminti dešimties vienetų jau neapsimoka, nes ribiniai kaštai viršija ribines pajamas – jau patiriamas nuostolis.

Pelno maksimizavimo taisyklė: MR = MC.

Gaminant Q_A arba Q_B produkcijos kiekį, negaunamas nei pelnas, nei nuostolis, nes vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) tenka vienam produkcijos vienetui, ir kaina taip pat. Gaminant daugiau, nei kiekis Q_A, arba mažiau nei Q_B, gauname nuostolius. Maksimalus pelnas gaunamas gaminant Q_E produkcijos kiekį (ekonominis pelnas). Pelno apimtis šiuo atveju:

Ekonominis pelnas: S_PEFK – skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Taškas D – kreivės ATC minimumas. Taške D – didžiausias pelnas, tenkantis produkcijos vienetui. Bet firmą domina visos produkcijos pelnas.

Rinkos kaina sumažėjo. Firma negali padengti vidutinių bendrųjų kaštų (ATC > P). Ar apsimoka gaminti? Vidutinių kintamųjų kaštų apimtis – S_KCQO, vidutinių bendrųjų kaštų apimtis – S_LAQO. Vidutiniai fiksuoti kaštai lygus vidutinių bendrųjų ir vidutinių kintamų kaštų skirtumui (S_LACK). Dalis vidutinių fiksuotų kaštų yra padengta (S_PBCK). Gamyba apsimoka.

MC = MR = P - tobulos konkurencijos rinkoje

Firma tobulos konkurencijos rinkoje maksimizuoja pelną ar minimizuoja nuostolius trumpo laikotarpio sąlygomis gamindama tokį produkcijos kiekį, kai ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams (MR = MC, p = MC) ir esant sąlygai, kad produkto kaina viršija vidutinių kintamų kaštų (AVC) minimumą.

4. Firmos pasiūlos ir šakos paklausos kreivės trumpu laikotarpiu

Firmos ir šakos pusiausvyra trumpu laikotarpiu

Trumpu laikotarpiu atskira firma gali gauti ekonominį pelną. Visos firmos, esančios rinkoje, turi prisitaikyti prie kainos P₀.

Vartotojo ir gamintojo perteklius

5. Firmos pelno maksimizavimas ilgo laikotarpio sąlygomis. Firmos ir šakos pusiausvyra

Ilgo laikotarpio sąlygomis firma gali pakeisti savo mąsto dydį, įeiti ar išeiti iš rinkos ir t.t. ilgo laikotarpio sąlygomis ekonominis pelnas lygus nuliui ar atskiros firmos gauna normalųjį pelną. Tam, kad atskira firma tobulos konkurencijos rinkoje ilgame laikotarpyje funkcionuotų pusiausvyroje, reikia, kad būtų užtikrintos trys sąlygos:

· firma neturi paskatų didinti arba mažinti gamybos apimtį esant tam tikram firmos dydžiui: MC = SRATC = LRATC;

· firma neturi paskatų keisti savo dydį;

naujos firmos neturi paskatų įeiti į šaką, veikiančios – išeiti iš jos.

Ilgo laikotarpio firmos pusiausvyros sąlyga (tobulos konkurencijos rinkoje):

P = MR = MC = SRATC = LRATC

1. Tarkime, kad P ¹ MC: firma turės padidinti arba sumažinti gamybos apimtį (prielaida – firmos dydis nekinta);

2. Jeigu SRATC ¹ LRATC: firma turės pakeisti gamybos mąstą (firmos dydį);

3. Jeigu P > LRATC: į rinką įeis naujos firmos;

4. Jeigu P < LRATC: dalis firmų iš rinkos išeis.

Nagrinėjant firmos ir šakos pusiausvyrą ilgo laikotarpio sąlygomis, skiriami du atvejai:

· gamybos kaštai šakoje yra pastovūs, t.y. naujos firmos, kurios įeina į šaką, nepadidina išteklių paklausos ir tuo pačiu išteklių kainos. Tokiu atvejų ilgalaikė pasiūlos kreivė bus absoliučiai elastinga;

Jei funkcionuoja 100 firmų, Q₀ = 100q_0.Tarkime, paklausa rinkoje mažėja (D₀® D₁). Naujas pusiausvyros taškas E₁. Rinkoje turi nusistovėti nauja kaina P₁. Visos šakoje veikiančios firmos turi prisitaikyti prie P₁. Firmos gauna nuostolius. Dalis firmų pasitraukia iš šakos. Todėl mažėja pasiūla. Jeigu S₀ ® S₂ – kaina padidėtų, atskiros firmos gautųdidesnį pelną, todėl firmos galėtų įeiti į rinką. Viskas vyksta tol, kol pasiekiamas taškas E₂ (kiekis Q₂ mažesnis už Q₀). Sujungus taškus E₂ ir E₀ gaunama ilgalaikės paklausos kreivė.

Jei D₀® D₂, didėja kaina, firmos gauna ekonominį pelną. Todėl didėja pasiūla. Nauja pusiausvyra turi būti E₃.

· naujų firmų įėjimas į šaką didina paklausą ištekliams, o tai savo ruožtu didina firmos gamybos kaštus. Pasiūlos kreivė kils į viršų iš kairės į dešinę:

Tokiu atveju ekonominis pelnas išnyksta dėl dviejų priežasčių:

ünaujų firmų atsiradimas, padidėjus paklausai, didina pasiūlą ir tuo pačiu mažina produkto kainą. Iš kitos pusės, kyla gamybos kaštai, o tai reiškia, kad firmos vidutinių bendrųjų kaštų (ATC) ir kintamų kaštų (MC) kreivės pasislinks į viršų. Tai reiškia, kad nauja pusiausvyros kaina bus aukštesnė nei pradinė. Visoje šakoje bus gaminama daugiau produkcijos tik esant aukštesnei kainai, kuri turi kompensuoti padidėjusius kaštus.

Monopolija ir monopsonija, rinkos galia

1. Grynoji monopolija.

2. Rinkos monopolizavimo veiksniai.

3. Monopolijos kaina ir gamybos apimtis trumpo laikotarpio sąlygomis.

4. Monopolinės galios matavimas.

5. Daugiagamyklinė monopolija.

6. Monopolijos pasekmės.

7. Natūralių monopolijų reguliavimas.

8. Monopolija ir diskriminacija kainomis.

9. Monopsonija.

10. Abipusė monopolija.

1. Grynoji monopolija

Grynosios monopolijos bruožai aprašyti 4.2. temoje “Rinkos struktūros”.

Firma gali kontroliuoti kainą ir pasiūlą. Pirkėjai neturi alternatyvos. Dažniau yra sutinkami vietiniai monopolistai, nacionaliniai – daug rečiau.

Gryna monopolija – pramonės ar kitos ūkinės veiklos sferos šaka, kurioje gamybos apimtį kontroliuoja vienas gamintojas, o tuo pačiu vienas pardavėjas, ir kurioje nėra artimų substitutų bei praktiškai neįmanomas naujų firmų įėjimas į šaką dėl labai aukštų įėjimo barjerų. Monopoliją gali sudaryti ir keletas susijungusių pardavėjų, veikiančių kaip vienas pardavėjas. Tokios pardavėjų asociacijos vadinamos karteliais. Kartelis – tai ne gryna monopolija.

2. Rinkos monopolizavimo veiksniai

Yra dviejų rūšių įėjimo į šaką barjerai:

· įstatyminiai –

valstybės suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikrus produktus:

üvieša privilegija veikti tam tikroje šakoje (konkurentams draudžiama įeiti į šaką), pvz., pašto tarnybos;

ülicenzijos. Jas išduoda arba vietinė valdžia, arba vyriausybė. Jos reikalingos gydytojams, teisininkams ir pan.;

üpatentai (autorinės teisės) suteikia išradėjui teisę naudoti išradimą tam tikrą laiką. Patentai skatina techninę ir technologinę pažangą;

· natūralūs –

vienas iš svarbiausių veiksnių – gamybos mąsto ekonomija, pvz., vandens, dujų paslaugos ir pan. natūralūs barjerai susidaro ir tuo atveju, kai kuri nors firma kontroliuoja tam tikrus ypatingus išteklius.

Natūrali monopolija efektyvesnė nei keletas konkuruojančių firmų, nes didinant gamybos apimtį gali sumažinti vidinius kaštus. Todėl reguliuojant natūralias monopolijas gali būti padidinta visuomeninė nauda.

3. Monopolijos kaina ir gamybos apimtis trumpo laikotarpio sąlygomis

Monopolija gali padidinti pardavimų apimtį tik jeigu mažins produkcijos kainas. Ji turi surasti maksimalų kainos ir gamybos apimties derinį.

Monopolijos pajamos. Monopolijos, kaip ir bet kurios kitos firmos, ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų prieaugis pardavus papildomą produkcijos vienetą. Monopolijos ribinių pajamų kreivė slenka žemyn į dešinę ir yra į kairę nuo paklausos kreivės. Taip yra todėl, kad monopolijos ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina, nes didinant pardavimų apimtį kainą mažėja.

Bendrųjų pajamų pokytis mažėjant kainai yra pajamos, gautos pardavus papildomą prekės vienetą, atėmus prarastas pajamas dėl to, kad ankstesnis parduodamų prekių kiekis bus parduodamas žemesne kaina. Kai kainų pokyčiai maži:

Lygtis rodo, kad monopolisto ribinės pajamos priklauso nuo produkto kainos ir paklausos elastingumo.

Monopolijos patiria nuostolius trumpu laikotarpiu dėl dviejų priežasčių:

· monopolijos vidutinių bendrųjų kaštų kreivės padidėjimas virš paklausos kreivės ….;

· vartotojų preferencijų pasikeitimas, dėl ko monopolijos paklausos kreivė pasislenka į kairę.

4. Monopolinės galios matavimas

Monopolijos galią leidžia išmatuoti du rodikliai:

Lernerio koeficientas:

Jei kaina lygi ribiniams kaštams (P = MC), tai monopolinės galios laipsnis lygus nuliui (praktiškai tai tobulos konkurencijos rinka). Kuo šis koeficientas (MP_L) didesnis, tuo didesnę galią turi firma (L=MP_L):

Monopolinės galios laipsnis priklauso nuo paklausos elastingumo: kuo paklausa elastingesnė, tuo didesnė ir rinkos galia.

Jei paklausa neelastinga, skirtumas tarp kainos ir ribinių pajamų didės.

Beino koeficientas:

Jei monopolinės firmos vidutinių bendrųjų kaštų kreivė liečia paklausos kreivę ir firma gauna tik normalųjį pelną, tai Beino koeficientas (MP_B) lygus nuliui (Lernerio koeficientas (MP_L) tokiu atveju būtų teigiamas, nes ribinių kaštų kreivė yra žemiau kainos kreivės).

5. Daugiagamyklinė monopolija

Daugiagamyklinė monopolija yra sudaryta iš kelių įmonių, kurių kaštai skirtingi. Iškyla klausimas, kaip atrodo visos monopolijos kaštai?

Gamybos apimtis monopolinėje rinkoje mažesnė nei tobulos konkurencijos rinkoje (Q_M< Q_C). Tai reiškia:

· monopolija pažeidžia optimalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje;

· monopolija, gamindama mažesnį prekių ir paslaugų kiekį, jį parduoda aukštesne kaina. Dėl to sumažėja vartotojų naudos perteklius (S_DPnGN)ir padidėja gamintojų naudos perteklius (S_FPnNM);

· esant monopolijai susidaro naudingumo nuostoliai, kurie lygūs S_DMNC.Dėl monopolijos susidaro gerovės nuostoliai (monopolinės galios socialiniai kaštai);

· monopolijos išleidžia daug lėšų papirkti valdžiai tam, kad gautų monopolines teises (garantijas);

· ribinių kaštų ir ribinių pajamų kreivių susikirtimo taškas tiek trumpu, tiek ilgu laikotarpiu yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų kaštų (ATC) kreivės minimumo. Tai reiškia monopolinės veiklos nepakankamą efektyvumą ilguoju laikotarpiu (monopolija neužtikrina technologinio efektyvumo).

IŠVADA: monopolijai būdingas statinis neefektyvumas. Tačiau monopolijos pateikia daug technologinių naujovių, naujos modernios produkcijos ir t.t. (dėl to ir negamina minimumo taške, nes išleidžia daug lėšų moksliniams tyrimams ir pan.). Todėl monopolijos priimtinos (ypač natūralios, atsiradusios dėl masto ekonomijos).

7. Natūralių monopolijų reguliavimas

8. Monopolija ir diskriminacija kainomis

Diskriminacija kainomis – galimybė tas pačias prekes ir paslaugas parduoti skirtingomis kainomis, nors jų kaštai yra vienodo dydžio. (Tai yra kainų diferenciacija – nuolaidos). Pagrindinė diskriminacijos kainomis priežastis yra ta, kad parduodamų prekių ar paslaugų vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) mažėja didėjant pirkėjų skaičiui. Naudojant diskriminaciją kainomis galima pritraukti daugiau pirkėjų ir padidinti firmos ekonominį pelną bei bendrąsias pajamas (TR). Diskriminacija kainomis galima tik tuo atveju, kai firma yra kainų ieškotoja ir turi monopolinę galią. Tai pirmoji diskriminacijos kainomis sąlyga. Antroji – galimybė lengvai suskirstyti vartotojus į grupes, turinčias skirtingo elastingumo prekių paklausos kreives. Trečioji sąlyga – pirkėjų atskirumas, kad galima būtų išvengti spekuliacijų.

Dažniausiai diskriminacija kainomis taikoma paslaugoms.

Skiriami trys diskriminacijos kainomis laipsniai:

· pirmojo laipsnio diskriminacija kainomis –

tai skirtingų kainų nustatymas priklausomai nuo pirkėjo pajamų dydžio. Skiriama tobula diskriminacija kainomis, jeinustatomos skirtingos kainos kiekvienam vartotojui (kaina gali mažėti iki to momento, kai ji susilygina suribiniais kaštais);

· antrojo laipsnio diskriminacija kainomis –

tai skirtingų kainų nustatymas skirtingoms produkcijos pirkimo apimtims. Visi pirkėjai, kurie perka tą patį produkcijos kiekį, moka vienodą kainą; perkantys skirtingus kiekius, moka skirtingas kainas. Šį diskriminacijos kainomis būdą naudoja tos firmos, kurios gali panaudoti masto ekonomiją ir pasiekti žemiausių kaštų (pvz., elektros prekės);

· trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis –

jos kriterijus – prekių kategorijų išskyrimas. Skiriamos dvi pirkėjų grupės: turintys dideles pajamas ir turintys mažas pajamas.Dažnai prekių ar paslaugų kokybė ta pati, skiriasi tik kaina ir turintys skirtingas pajamas, perka skirtingų kainų prekes ar paslaugas.

Kainos (P₁, P₂) turi užtikrinti, kad:

Jei ïE₁ï < ïE₂ï - tai kaina P₁ aukštesnė. Priklauso nuo vartotojo pajamų dydžio.

Trečiojo laipsnio diskriminaciją atitinka ir skirtingų kainų taikymas skirtingu laiku parduodamoms prekėms. Firma pradžioje tam tikrą dalį naujos produkcijos parduoda aukštesnėmis kainomis pirkėjams, kurie yra turtingi ir pasiryžę mokėti brangiau, nei laukti,kol prekės atpigs.

9. Monopsonija

Monopsonija – rinka, kurioje yra vienas prekių ar paslaugų pirkėjas ir daug pardavėjų. Todėl (dėl vieno pirkėjo) ji įgyja rinkos galią, kainos nusistovi kitaip, nei tobulos konkurencijos rinkoje.

Monopsonija: pardavėjai parduoda didėjantį prekių kiekį didėjančia kaina. Dėl to monopsonisto ribinės išlaidos (kaštai) yra didesnės už kainą:

Ribinės išlaidos didėja greičiau, nei didėja kaina. Ribinių išlaidų kreivė bus į kairę nuovidutinių išlaidų kreivės (vidutinės išlaidos lygios kainai), kuri kartu yra ir pasiūlos kreivė.

Monopolijos atveju galia priklausė nuo paklausos elastingumo, monopsonijos – nuo pasiūlos elastingumo. Jei pasiūla yra santykinai elastinga, tai monopsonijos galia mažesnė, ir jei pasiūla santykinai neelastinga, rinka įgyja didesnę galią.

Monopsonijos pasekmės (Q_C – konkurencinės rinkos apimtis, …):

· monopsonija perka mažesnį produkcijos kiekį nei konkurencinė rinka. O jei mažiau parduodama, reiškia - mažiau gaminama, mažėja gamintojų pajamos ir užimtumas;

kadangimonopsonija perka prekes žemesnėmis kainomis nei konkuruojantys pirkėjai, todėl gamintojų (pardavėjų) naudos perteklius sumažėja:

· monopsonijos naudos perteklius, palyginti su konkuruojančiais pirkėjais, padidėtų S_PcABPm, bet sumažėtų S_DAMC. Bendra nuostolių apimtis: S_DMCB.

Monopsonija, kaip ypatingas rinkos modelis, yra neefektyvi, palyginti su rinka, kurioje yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų.

10. Abipusė monopolija

Abipusė monopolija yra tada, kaivienas pardavėjas (monopolistas) parduoda prekes vienam pirkėjui (monopsonistui).

Netobulos konkurencijos rinka

1. Monopolinės konkurencijos rinka ir jos bruožai.

2. Monopolinės konkurencijos firmos pusiausvyra trumpo laikotarpio sąlygomis.

3. Monopolinės konkurencijos firmos pusiausvyra ilgo laikotarpio sąlygomis.

4. Monopolinės konkurencijos rinka ir ekonominis efektyvumas.

5. Reklamos vaidmuo.

6. Oligopolija ir jos bruožai.

7. Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai.

1. Monopolinės konkurencijos rinka ir jos bruožai

Netobula konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kai šakoje yra daugiau kaip viena firma, bet nėrasąlygų tobulai konkurencijai (šios struktūros bruožai 4.2. temoje “Rinkos struktūros”). Vienu atveju šakoje gali būti kelios stambios konkuruojančios firmos (oligopolija), daug firmų (monopolinė konkurencija).

Monopolinė konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kurioje yra daug firmų, parduodančių diferencijuotą (tos pačios paskirties) produkciją ir yra žemi įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos barjerai.

Bruožai:

1) Didelis firmų skaičius šakoje. Praktiškai neįmanomi susitarimai tarp firmų dėl rinkos dalies ir kainų. Firmos negali dominuoti.

2) Prekės ar paslaugos yra diferencijuotos. Kiekvienas firmos produktas neturi visiško analogo. Paklausa turi būti santykinai elastinga. Monopolinės konkurencijos rinka, kaip ir monopolija, turi mažinti produkcijos kainą.

3) Žemi įėjimo ir išėjimo barjerai. Monopolinės konkurencijos firma gali gauti ekonominį pelną tik trumpo laikotarpio sąlygomis (ilgo – normalusis pelnas).

4) Monopolinės konkurencijos firmų prekės ir paslaugos turi artimus substitutus. Tai reiškia, kad, praktiškai, negali būti naudojama kaininė konkurencija (plačiai naudojama nekaininė konkurencija).

2. Monopolinės konkurencijos firmos pusiausvyra trumpo laikotarpio sąlygomis

Paklausos kreivė santykinai elastinga, nes yra substitutų. Kuo prekių diferencijavimas bus didesnis, tuo elastingumas mažesnis.

MR = MC

Pelno apimtis: S_P_EABC (ekonominis pelnas).

Trumpo laikotarpio pusiausvyra nėra stabili. Naujos firmos įeis į šaką, padidės pasiūla (paklausa lieka ta pati), tuo pačiu, kiekvienos firmos rinkos dalis pasidarys mažesnė. Atskiros firmos paklausos kreivė pasislinks į kairę, atitinkamai ir ribinių pajamų kreivė. Firma patirs nuostolius:

Trumpo laikotarpio sąlygomis firma galės funkcionuoti, jei kaina bus aukščiau už vidutinius bendruosius kaštus.

Jei firma gauna nuostolius, veikiančios firmos išeis iš rinkos ir paklausos kreivė pasislinks į dešinę. Galų gale nusistovės pusiausvyra, kai firmos gauna ekonominį pelną.

3. Monopolinės konkurencijos firmos pusiausvyra ilgo laikotarpio sąlygomis

Ilgo laikotarpio pusiausvyra, kai visos firmos gauna normalųjį pelną, yra stabilesnė nei trumpo laikotarpio, nes naujos firmos neturi stimulo įeiti į šaką, o veikiančios – išeiti iš šakos. Pusiausvyra nusistovi, kai firmos gauna normalųjį pelną: ATC = P.

Paklausos kreivė gali pasislinkti į kairę, vidutiniai bendrieji kaštai padidėti. Firmos gauna nuostolius. Išeina iš šakos. Viskas vyksta, kol gaunamas normalusis pelnas.

Q₁ – nuostoliai: P < ATC;

Q₂ – nuostoliai: P < ATC.

4. Monopolinės konkurencijos rinka ir ekonominis efektyvumas

Tam, kad įvertinti efektyvumą, reikia monopolinės konkurencijos rinką palyginti su tobulos konkurencijos ir monopoline rinka.

Ribinių kaštų ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivės vienodos.

Q₁ ir Q₂ optimalios apimtys (pusiausvyros apimtys).

Skirtumai:

1) Taškas A yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų kaštų minimumo: pusiausvyros apimtis gaminama ne vidutinių bendrųjų kaštų minimumo taške (monopolinė konkurencija) Þ neužtikrinamas technologinis efektyvumas.

2) Monopolinė konkurencija turi poveikį išteklių alokacijai (grafike ištekliai paskirstyti neefektyviai).

3) Gaminant mažesnį produkcijos kiekį, monopolinės konkurencijos rinka parduoda jį aukštesne kaina: P₁ > P₂.

4) Monopolinės konkurencijos rinkoje prarandamas naudos perteklius. Bendra nuostolių apimtis: S_DAMB.

Monopolinei konkurencijai būdingas statinis neefektyvumas.

Monopolinės konkurencijos privalumai:

1) prekių ir paslaugų įvairovė;

2) substitutų buvimas;

3) galimybė pasirinkti prekes ir paslaugas pagal skonį ir pajamas (pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką);

4)galimybė gauti ekonominį pelną trumpo laikotarpio sąlygomis (žymiai didesnė nei tobulos konkurencijos rinkoje) skatina firmas mažinti vidutinius bendruosius kaštus, diegti technologines naujoves, įsisavinti naujų, kokybiškesnių prekių gamybą.

Monopolinei konkurencijai būdingas dinaminis efektyvumas. Pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką.

Monopolinės konkurencijos ir monopolijos palyginimas:

Skirtumai:

1)monopolinės konkurencijos paklausos kreivė yra elastingesnė nei grynosios monopolijos. Monopolinė kaina dar aukštesnė nei monopolinės konkurencijos.

2)Monopolinės konkurencijos firmos kaina lygi vidutiniams bendriesiems kaštams ilgo laikotarpio sąlygomis. Grynosios monopolijos atveju kaina aukštesnė už vidutinius bendruosius kaštus.

5. Reklamos vaidmuo

Pagrindinė reklamos naudojimo priežastis – diferencijuotos prekės. Reklama informuoja vartotojus apie diferencijuotų prekių ir paslaugų savybes, kainas, privalumus ir adresą. Reklama sudaro sąlygas pritraukti pirkėjų. Ji didina gamintojo vidutinius bendruosius kaštus, padidina paklausą.

Reklamos poveikis monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyrai:

Elastingumas priklauso nuo prekių substitutų ir pan.

6. Oligopolija ir jos bruožai

Oligopolija – tokia rinka, kurioje dominuoja keletas stambių pardavėjų, kurių elgsena determinuoja tarpusavio priklausomybę nustatant kainas ir rinkos galią. Kuriai rinkai priklauso, sprendžiama pagal gamybos koncentracijos laipsnį. Jį matuoja, naudojant Herfindahl – Hirschman indeksą (HHI). Šis indeksas – kiekvienos firmos rinkos procentinės dalies kvadratų suma.

Jei dominuoja viena firma:

HHI = 100² = 10.000 (maksimalus dydis).

Jei 100 firmų ir turi po 1%:

HHI = 1² + 1² + … +1² = 100 – tobulos konkurencijos atvejis.

Ekonomistai susitaria, kad, jeigu 4 šakos firmos kontroliuoja daugiau nei 40% šakos gamybos apimties, tai tokią šaką galima pavadinti oligopolija, jei mažiau – monopoline konkurencija.

Šiuo indeksu labai sunku apibrėžti tam tikrą šaką (pvz., gėrimų (alkoholinių) reikia įtraukti ar ne).

Oligopolijos formos:

1. Stabili (tvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja 60 – 100% rinkos dalies. Tokiu atveju rinka yra stabili, sunkus naujų firmų įėjimas, aukštas tarpusavio priklausomybės laipsnis, gauna ekonominį pelną.

2. Laisva (netvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja mažiau nei 50%, bei daugiau nei 40% rinkos dalies. Mažesnis stabilumas, lengvesnis įėjimas, silpnesnė priklausomybė, mažesnis ekonominis pelnas.

3. Dominuojanti firma: vienos firmos rinkos dalis sudaro 50 – 90%. Firma neturi artimų konkurentų, labai sunkus įėjimas, griežta kainų kontrolė.

4. Duopolija: 2 firmos kontroliuoja visą produkcijos pasiūlą. Aukštas stabilumas, vengia kainų konkurencijos, labai aukšti barjerai, gauna ekonominį pelną.

Diferencijuotos oligopolijos – gamina diferencijuotą produkciją ir nediferencijuotos oligopolijos. Dauguma gamina diferencijuotą produkciją. Lietuvoje taip pat vyrauja oligopolija.

Oligopolijos bruožai:

1. tarpusavio priklausomybė tarp atskirų oligopolijos firmų;

2. masto ekonomija: rinkos paklausa patenkinama esant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams;

3. oligopolijos vengia kainų konkurencijos;

4. oligopolijoms būdinga pagunda suokalbiams, kurie yra draudžiami;

5. oligopolijos kartais siekia susijungti ir sudaryti daugiagamyklinę monopoliją.

7.Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai

Oligopolijos stengiasi palaikyti aukštus barjerus. Yra natūralūs barjerai sąlygojami masto ekonomijos:

1) kaina kaina

P₀

P₁ ATC ATC

D D_n

Q₀ Q₁ kiekis kiekis

Funkcionuojančios oligopolijos grafikas Nauja firma

Kai kaina P₀, veikianti firma gauna ekonominį pelną. Jei kaina būtų P₂, didesnė už P₀, nauja firma galėtų gauti ekonominį pelną, bet oligopolinė kaina lygi P₀. Oligopolija trumpu laikotarpiu gali sumažinti kainą iki P₁. Nauja firma patiria nuostolius.

Sumažėjusi paklausa, kaip įėjimo į rinką barjeras, nes D_n

2) kaina

P₀

P₁ B

ATC_n

P₂ ATC

Kiekis

Naujos firmos vidutiniai bendrieji kaštai didesni. Jei kaina būtų P₀, abi firmos galėtų funkcionuoti. Veikianti firma gali mažinti kainą kol nauja firma turės nuostolius.

3) didelio finansinio kapitalo poreikis;

4) produkcijos diferencijavimas;

5) diferencijuotų oligopolinių firmų produktai dažniausiai labai sudėtingi technologijos požiūriu.

Oligopolinių firmų elgsenos modeliai

1. Laužta paklausos kreivė ir nelanksti kaina

2. Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties

3. Kainų lyderė

4. A.Cournot modelis (duopolija)

5. Stackelberg modelis (duopolija)

6. Lošimų teorija (savarankiškai)

7. Oligopolijų kainodaros praktika

8. Oligopolinės rinkos struktūros efektyvumas

1. Laužta paklausos kreivė ir nelanksti kaina

kaina kaina

MC₂

A MC₁

P₁ E E

P₂ B A

D_f E₁ D_f

D_r E₂ D_r

B MR_f

Q₁Q₂Q₃ kiekis Q₁ MR_r kiekis

D_f– oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos nereaguoja į šios firmos kainos pokytį;

D_r – oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos reaguoja į šios firmos kainos pokytį.

Kaina P₁, pusiausvyros kiekis Q₁. Atskira firma gali mažinti kainą nuo P₁ iki P₂. Kitos firmos turi irgi sumažinti kainą, nes praras savo pirkėjus. Jei firmos nereaguotų, parduotų Q₃, tačiau jos reaguoja ir kiekis padidėja labai nežymiai nuo Q₁ iki Q₂. Paklausos kreivė tampa neelastinga. Jei firma kainą padidintų, kitos firmos nieko nedarytų, nes pritrauktų pirkėjus sau.

Firmos paklausos kreivė yra laužtos formos ir susideda iš D_f dalies, kai kitos firmos nereaguoja ir apatinės D_rdalies, kai kitos firmos reaguoja.

Išvados:

kainų konkurencija nenaudinga visoms oligopolinėms firmoms. Geriausia P₁, Q₁. Kaina P₁ yra nelanksti (lipni) kaina.

Nuo E ribinių pajamų kreivė – MR_r. Yra tarpas tarp E₁ ir E₂. Ribinės pajamos santykinai elastingos ir dvigubai mažesnės. Keičiasi paklausos elastingumas ir ribinės pajamos mažėja. MR_r kreivė susideda iš trijų dalių: AE₁, E₁E₂, E₂B, nes paklausos kreivė laužta. Tokios formos ribinių pajamų kreivė lemia tai, kad nepriklausomai nuo ribinių kaštų kitimo, oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės apimties bei kainos. Modelis aiškina, kodėl oligopolija nekeičia kainos ir kiekio, bet neaiškina, kaip nusistovi P₁ ir Q₁.

2. Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties

Jei dėl kainos ir kiekio susitaria visos šakos firmos, susidaro kartelis, kuris funkcionuoja kaip monopolija. Kuo firmų mažiau, tuo lengviau susitarti.

kaina

P₀ A MC

ATC

C B

Q₀ kiekis

Ekonominis pelnas lygus S_P0ABC. Dažniausiai į kartelį įeina ne visos firmos, o tik kelios didžiausios, kurios turi žemesnius ribinius kaštus. Pvz., OPEC (nafta), CIPEC (varis).

kaina

MC_C– kitų firmų pasiūla

MC_OPEC

P₁C B

MR_OPEC,d D_OPEC,d

D_T

Q_C Q_OPEC,d Q_T kiekis

Q_C + Q_OPEC = Q_T

Q_C = Q_T – Q_OPEC. OPEC nustato P₁, kitos firmos turi prisitaikyti prie šios kainos, jos nustato kiekį Q_C. Konkuruojančios firmos gamina mažiau. Bendras kiekis Q_T. d – dominuojanti.

3. Kainų lyderė

kai viena firma vyrauja šakoje. 2 modeliai:

1) Barometrinė (signalizuojanti) firma: kai firmos tarpusavyje negali susitarti. Jei viena iš firmų pakeltų kainą ir kitos pakeltų, gautų didesnį ekonominį pelną (firma gali skelbti naują kainą). Firma nebūtinai stambiausia.

2) Dominuojanti firma (tinka 2 grafikas): firma stambiausia, minimalūs vidutiniai bendrieji kaštai. Ji nustato tokią kainą, kad gautų maksimalų pelną. Ji randa gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Kitos firmos nustato savo gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Bendra apimtis: Q_T= Q_C + Q_d.

Skirtumai tarp barometrinės firmos, dominuojančios firmos ir kartelio:

kartelis nustato kvotas bei kainas visoms į jį įeinančioms firmoms. Kainų lyderė arba gali kainą paskelbti, arba ją nustato, kiti turi prisitaikyti.

4. A.Cournot modelis (duopolija)

A.Cournot savo modelį sukūrė 1838 m. Sąlygos:

· tai duopolija;

· tarp firmų nėra susitarimo;

· nėra firmos lyderės;

· abi firmos gamina homogenišką produkciją;

· abi firmos tuo pačiu laiku nustato gamybos apimtį.

Pagrindinė prielaida: pirma firma pasirenka Y₁ gamybos apimtį, jei antros firmos gamybos apimtis nekinta (Y₂’). Ir atvirkščiai.

A.Cournot naudoja vienodo pelno kreives ir reakcijos funkcijas (kreives). Esant duopolijai kiekvienos firmos pelnas priklauso nuo konkurento pasirinktos gamybos apimties, nes ir kainos priklauso nuo abiejų firmų gamybos apimties.

Y₂ Y₂

π₁¹>π₁²>π₁³

M₂

π₂¹

π₂²

π₂³

π₁³π₁²π₁¹ M₁ Y₁ Y₁

Vienodo pelno kreivių esminė savybė yra ta, kad kuo toliau jos nutolusios nuo atitinkamos koordinačių ašies, tuo mažesnį pelną jos rodo (susikirtimo taškai ne max). Tiesė, kuri jungia taškus – firmos reakcijos kreivė. Pelnas M₁ ir M₂ taškuose maksimalus. Pirmam grafike nieko negamina Y₂, o antram – Y₁ (M₁ ir M₂ – firma yra monopolistė). Pelnas mažėja, nes mažėja kiekis (kažkiek gamina ir antra firma).

1) Y₂ 2) Y₂

π₂¹π₂² π₂*

I f.r.k. I f.r.k.

Y₂⁴ E₄

Y₂³E₃ II f.r.k.

E₂ C

Y₂² Y₂* π₂’

Y₂¹ E₁ π₁² Y₂² f

π₁¹ E₂E₁

Y₂¹ π₁’ b a

II f.r.k.

Y₁⁴Y₁³ Y₁²Y₁¹ Y₁ Y₁* Y₁² Y₁¹ Y₁

1) grafikas: vienos firmos apimtis priklauso nuo kitos. Antra firma pasirenka Y₂¹, pirma firma pasirinks Y₁¹ (Y₂¹ yra liestinė Y₁¹). Tiesės, jungiančios susikirtimo taškus, - firmų reakcijos kreivės. Taškuose E₁, E₂, E₃, E₄ gauna maksimalų pelną.

2) grafikas: vaizduoja, kaip nusistovi A.Cournot pusiausvyra (taškas C). Antra firma gamina Y₂¹, pagal firmos reakcijos kreivę pirma firma turi gaminti b (Y₁²) ir t.t., kol firma nepasieks pusiausvyros taške C (firma keičia savo gamybos apimtį (laipsniškai) priklausomai nuo kitos firmos pasirinktos gamybos apimties). Pusiausvyros taško padėtis priklauso nuo reakcijos kreivių nuolydžio. Taške C neužtikrinamas visos duopolijos maksimalus pelnas. Taškai E₁ ir E₂ (π₁’, π₂’) gali būti tik jei firmos susitartų (kiekviena firma galėtų padidinti savo pelną). Toks susitarimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu bendras pelnas pasidalijamas tarp abiejų firmų. Kreivė, jungianti E₁ ir E₂ – kontraktų kreivė (pagal ją sudaro susitarimus). Tačiau tokie susitarimai nėra stabilūs, nes bet kuri firma gali pažeisti susitarimą padidindama gamybos apimtį.

f.r.k.

M₂

M₁ f.r.k. Kontraktų kreivė turi sujungti M₁ ir M₂ (maksimalus pelnas, firmos monopolistės).

5. Stakelberg modelis (duopolija)

Modelis sukurtas 1934 m. Sąlyga: viena firma yra gamybos apimties lyderė (tarkime, pirma). Pirma firma siekia pasirinkti gamybos apimtį, kuri užtikrintų kuo didesnį pelną, o antra firma yra pasekėja, kuri priima pirmos firmos gamybos apimtį kaip duotą ir ieško optimalios gamybos apimties pagal savo reakcijos kreivę.

Y₂

I f.r.k.

π₂^S

Y₂^C

π₁^S

π₁¹

II f.r.k.

Y₁^C Y₁^S Y₁

Pirmos firmos gamybos apimtis didesnė nei antros. Pirma firma nustato Y₁^S, kur yra antros firmos reakcijos kreivė, Y₁^S>Y₂^S. Pelnas taip pat didesnis. Taškas S – pusiausvyros taškas, rodo didesnę apimtį ir didesnį pelną (π₁^S>π₂^S). Taške S bendrasis maksimalus pelnas neužtikrinamas. Susitarimų tarp tokių firmų nebūna.

6. Lošimų teorija (savarankiškai)

7. Oligopolijų kainodaros praktika

Oligopolinės firmos gamina daug skirtingų produktų, labai sunku nustatyti paklausą, ribines pajamas. Todėl dažnai skaičiuojami vidutiniai bendrieji kaštai. Šios oligopolinės firmos naudoja paprastesnį kainodaros metodą – kaštai + (vidutiniai kaštai + pelnas): paprastai prie produkcijos vieneto kaštų prideda tam tikrą pelną, kuris paprastai yra 50% nuo vidutinių bendrųjų kaštų (apie 30% sudaro korporacijos pelno mokestis, toliau įeina išmokami dividendai, kad padengtų palūkanas, be to, oligopolijos turi nepaskirstyto pelno, lieka kažkoks procentas, kuris ir sudaro oligopolinės firmos pelną). Oligopolijos naudoja lanksčią kaštai + kainodarą, kai gali pakeisti priedą prie vidutinių bendrųjų kaštų.

8. Oligopolinės rinkos struktūros efektyvumas

Diskriminacija kainomis:

Antro laipsnio:

$/Q

P₁

P₀

P₂

ATC

P₃

1block 2 block 3 block

Q₁ Q₀ Q₂ Q₃ Q

Naudoja natūralios monopolijos, nes vidutiniai bendrieji kaštai mažėja, ribiniai kaštai mažėja. Monopolija išskiria keletą blokų, kurie perka skirtingus kiekius. P₁ nustatyta pirmam blokui (Q₁). P₃ paprastai nustatoma aukščiau vidutinių bendrųjų kaštų. Jei nenaudotų diskriminacijos – P₀, Q₀. Naudojant diskriminaciją, pelnų nuo P₁ iki P₂ suma būtų didesnė, nei nenaudojant diskriminacijos gaunamas pelnas.

Trečio laipsnio:

Turinčių didesnes pajamas paklausa mažiau elastinga nei antros grupės. D₁ mažiau elastinga. Turi būti MR₁ = MR₂. Jei lygybės nebūtų (MR₁>MR₂), pirma firma turėtų didinti apimtį. MR₁ = MR₂ = MC_T. Jei MR₁ = MR₂ > MC_T, turi didinti abiejų gamybos apimtį. Q_T = Q₁ + Q₂. Tos grupės kaina aukštesnė, kurios paklausa mažiau elastinga. MR_T = MR₁ + MR₂ (horizontaliai sumuojant). MR_T = MC: turime surasti susikirtimo taškus MR₁ lygiu su MC ir MR₂ lygiu su MC, ten bus Q₁ ir Q₂.

P₁

P₂

MC_T D₂

MR_T

MR₂

MR₁ D₁ = AR₁

Q₁ Q₂ Q_T Q MC_T – visos firmos ribinių kaštų lygis.

Gamybos veiksnių rinka (Gamybos veiksnių rinkos ir pajamos)

1. Ekonominių išteklių įvertinimo kainomis reikšmė ir sudėtingumai

2. Ekonominių išteklių paklausa kaip išvestinė paklausa

3. Gamybos veiksnių ribinio produktyvumo teorija

4. Gamybos veiksnių rinkos paklausos kreivės pasislinkimą lemiantys veiksniai

5. Gamybos veiksnių paklausos elastingumas

6. Kelių gamybos veiksnių optimalus derinimas. Kaštų minimizavimo ir pelno maksimizavimo taisyklės

Skirtumas tarp prekių ir paslaugų rinkos ir gamybos veiksnių rinkos: namų ūkiai – prekių ir paslaugų paklausos agentai. Firmos (verslas) – pasiūlos agentai. Gamybos veiksniai turi būti naudojami prekių ir paslaugų gamyboje (tai ekonominių išteklių dalis, nes ekonominiai ištekliai būti naudojami prekių ir paslaugų gamyboje (tai ekonominių išteklių dalis, nes ekonominiai ištekliai gali būti naudojami…).

1. Ekonominių išteklių įvertinimo kainomis reikšmė ir sudėtingumai

1) Ekonominių išteklių įvertinimas rinkos kainomis lemia efektyvų jų pasiskirstymą (alokaciją) ekonomikoje.

2) Visi ištekliai yra kažkieno nuosavybė. Savininkas parduoda ekonominius išteklius verslininkams ir už tai gauna pajamas. Pajamų dydis priklauso nuo išteklių kiekio ir nuo jų vieneto kainos, kuri savo ruožtu priklauso nuo išteklių produktyvumo. Gaunamų pajamų dydis lemia, kiek prekių ir paslaugų gali įsigyti namų ūkiai.

3) Nuo naudojamų išteklių kainos priklauso firmų produkcijos kaštai. Skirtingai kintant išteklių kainoms keičiasi ir jų derinys, užtikrinantis mažiausius vidutinius bendruosius kaštus esant pelną maksimizuojančiai gamybos apimčiai. Tobulos konkurencijos rinkoje išteklių kainos yra jų paklausos ir pasiūlos pusiausvyros rezultatas ir jų kaina lygi ribiniams kaštams. Tačiau dažniausiai ekonominių išteklių rinkos yra netobulos konkurencijos arba monopolinės rinkos.

2. Ekonominių išteklių paklausa, kaip išvestinė paklausa

Ekonominių išteklių funkcija žmonių poreikių atžvilgiu skiriasi nuo prekių ir paslaugų funkcijos. Prekės ir paslaugos tenkina poreikius tiesiogiai, o ištekliai – netiesiogiai. Ekonominiai ištekliai naudingi tiek, kiek jų pagalba kuriamos prekės ir paslaugos. Todėl ekonominių išteklių paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų paklausos bei ekonominių išteklių sąnaudų prekės vienetui pagaminti dydžio. Ekonominių išteklių paklausa yra išvestinė iš prekių ir paslaugų paklausos.

3. Gamybos veiksnių ribinio produktyvumo teorija

Gamybos veiksnių ribinio produktyvumo teorija padeda išsiaiškinti gamybos veiksnių paklausą. Kuo didesnis gamybos veiksnių produktyvumas ir aukštesnė galutinių prekių ir paslaugų vieneto kaina, tuo didesnė gamybos veiksnių paklausa. Prielaidos:

1) Firmos naudoja tik du gamybos veiksnius (kapitalą ir darbą). Kapitalo kiekis fiksuotas, kinta tik darbo kiekis.

2) Firma perka gamybos veiksnius taip pat konkurencinėje rinkoje. Gamybos veiksnių kaina nekinta ir priklauso nuo to, ar firma perka didesnį ar mažesnį kintamojo gamybos veiksnio kiekį.

3.1.Ribinis pajamų produktas

Firmos visų darbuotojų sukurtas produktas per tam tikrą laikotarpį yra darbo bendrasis produktas (TP_L). Darbo bendrojo produkto santykis su darbo sąnaudomis yra darbo ribinis natūrinis produktas (MPP_L):

Dažniausiai firmai svarbiau, kiek padidėja jos pajamos dėl papildomo kintamojo gamybos veiksnio. Todėl, norint nustatyti ir išsiaiškinti darbo paklausą, naudojama kategorija – ribinis pajamų produktas (MRP_L). Firmos pajamų pokytis dėl kintamojo gamybos veiksnio pokyčio yra darbo ribinis pajamų produktas:

Ribinės pajamos tobulos konkurencijos rinkoje lygios kainai P_X(gaminamos produkcijos kainai). Šios rinkos firmų darbo ribinis pajamų produktas vadinamas ribinio produkto verte (VMP_L):

Netobulos konkurencijos rinkoje firma turi mažinti kainą:

Ribinis produktas priklauso nuo elastingumo.

VMP_L

MRP_L Kiekviena kreivė slenka žemyn į dešinę dėl mažėjančio darbo ribinio natūrinio produkto.

3.2. Gamybos veiksnių perkamo kiekio taisyklė

Pelną maksimizuojanti firma didins gamybos veiksnių kiekį tol, kol paskutinio gamybos veiksnio vieneto ribinis pajamų produktas bus lygus gamybos veiksnio ribiniams kaštams (MCF): MRP = MCF. Jei kinta tik darbas, tai kiekvieno papildomo darbuotojo ribiniai kaštai bus darbo užmokestis:

· tobula konkurencija: VMP_L = w (darbo užmokestis);

· netobula konkurencija, monopolija: MRP_L = w.

3.3.Kintamojo gamybos veiksnio paklausa tobulos konkurencijos rinkoje

Darome prielaidą, kad tiek konkurencinės firmos, tiek ir netobulos konkurencijos firmos ar monopolijos darbo ribinis produktyvumas mažėja.

Gaminama prekė X (tobula konkurencija). Didinant kintamojo gamybos veiksnio sąnaudas darbo bendrasis produktas (P_L) didėja lėtėjančiu tempu, nes ribinis natūrinis produktas tolygiai mažėja. Kadangi firmos prekių kaina P_X nekinta, tai tolygiai mažėja ir ribinio produkto vertė.

VMP

A MCF_L = w₁

w₁

BMCF_L = w₀

w₀

VMP_L = D_L

L₁ L₀ L

Firma, esant darbo užmokesčiui w₀, samdytų L₀ darbuotojų kiekį (P = MR). Atitinkamai w₁ ir L₁ kiekis. Þ Ribinio produkto vertės kreivė yra darbo paklausos kreivė. Þ VMP_L = MCF₁ = w₁ (darbo ribinio produkto vertės kreivė tobulos konkurencijos rinkoje sutampa su paklausos kreive).

3.4.Kintamojo gamybos veiksnio paklausa netobulos konkurencijos rinkoje

Šioje rinkoje firmos, norėdamos padidinti pardavimų apimtį, privalo mažinti prekių kainas. Todėl šių firmų ribinis pajamų produktas mažėja ne tik dėl ribinio natūrinio produkto (MPP_L) mažėjimo, bet ir dėl kainos mažėjimo didinant pardavimų apimtį.

VMP,MRP

w₁ MCF_L = w₁

w₀ BMCF_L = w₀

L₀ L₀^G VMP = D_LL

MPR = D_L

Netobulos konkurencijos arba monopolinėje prekių ir paslaugų rinkoje darbo paklausa sutampa su ribinio pajamų produkto kreive. Netobulos konkurencijos rinkoje, esant tam pačiam darbo užmokesčiui, firma samdys mažiau darbininkų.

Tikrovėje ribinis pajamų produktas iš pradžių turi didėti (ribinio produkto vertė taip pat).

ARP_L

VMP_L = D_L

ARP_L – vidutinis pajamų produktas. Tai bendrųjų pajamų santykis su darbo sąnaudų vienetais (TR/L). VMP_L = MCF = w. Firmai neapsimoka samdyti darbuotojų iki taško E, nes jų darbo užmokestis viršytų vidutinį pajamų produktą, o kintamieji kaštai būtų didesni už bendrąsias pajamas. Žemiau taško E kreivės VMP_L dalis yra firmos darbo jėgos paklausos kreivė. Darbo paklausos kreivė yra ta VMP_L kreivės dalis, kuri yra žemiau ARP_L kreivės ir slenka žemyn į dešinę. Grafikas gali būti taikomas ir netobulos konkurencijos rinkoje (vietoj darbo ribinio produkto vertės turi būti darbo ribinis pajamų produktas).

Panašias išvadas gautume ir nagrinėjant kapitalo paklausos kreivę. Kapitalo kaštai lygūs kapitalo nuomos kaštams (r):

i – palūkanų norma;

a – kapitalo nusidėvėjimo laipsnis per tam tikrą laikotarpį (amortizacijos koeficientas);

P_K– kapitalo natūrinio vieneto kaina.

4. Gamybos veiksnių rinkos paklausos kreivės pasislinkimą lemiantys veiksniai

1) Turime sumuoti atskirų firmų paklausos kreives.

2) Jei keičiasi tik darbo kaina, taškas juda paklausos kreive, jei kinta kiti veiksniai, paklausos kreivė pasislenka:

a) prekių ir paslaugų paklausos kitimas:

P P

Prekių rinka S₀

E₁ A₂

P₂ ARP₂

E₀

P₁ A₁ ARP₁

D₂ MRP₂, D₂

D₁ MRP₁, D₁

Q₁ Q₂ Q Q

Turi padidėti kaina, todėl ribinio pajamų produkto kreivė turi pasislinkti į dešinę ir vidutinio pajamų produkto kreivė pasislinkti į viršų (padidėti). Kainų padidėjimas prekių rinkoje padidins gamybos veiksnių, naudojamų šių prekių gamybai, ribinį ir vidutinį pajamų produktus.

Paklausos kreivės prasideda nuo A₁ ir A₂ Þ D₁ < D₂.

b) kitų gamybos veiksnių kainų kitimas:

naudojami izokvantų ir izokostų metodai.

K₀

K₁

B I₀

C I₁

L₃L₂ L₁L₀ L

Pradinė izokosta – K₀L₀, izokvanta – I₀. Padidėjo kapitalo kaina, sumažėjo kiekis. Pradinė pusiausvyra taške A, firma šiuo atveju pirks daugiau darbo, pusiausvyra juda iš A į B. Darbo paklausa didėja nuo L₃ iki L₁, dėl substitucijos efekto. Tačiau dėl kapitalo pabrangimo sumažėjo realiosios išlaidos: kreivė slenka į K₁L₀ padėtį. Nauja pusiausvyra taške C: gamybos apimties efektas (nuo L₁ gamybos apimties efektas (nuo L₁ į L₂). Darbo ir kapitalo paklausos pasislinkimas iš B į C yra gamybos apimties efektas. Dėl kapitalo kainos padidėjimo substitucijos ir gamybos apimties efektai darbo atžvilgiu veikia priešingomis kryptimis. Galutinis rezultatas priklauso nuo to, kuris efektas didesnis (šiuo atveju didesnis substitucijos efektas). Gamybos apimtis pasikeitė, nes I₁ arčiau nulinio taško.

Substitucija: (darbas ir kapitalas – substitutai)

Firma naudoja du gamybos veiksnius (kapitalą ir darbą) ir turi pasirinkti jų apimčių derinį.

w₀

w₁ B C

D_L

MRP_L2 (D₂)

MRP_L1 (D₁)

L₀ L₁ L₂ L

Tarkime, sumažėjo darbo užmokestis. Darbo paklausos apimtis padidės nuo L₀ iki L₁, nes darbo kaina sumažėjo. Bet judėjimas iš A į B bus tik tuo atveju, jei kapitalo kiekis fiksuotas. Jei sumažėjo darbo užmokestis, tai sumažėjo ir firmos ribiniai kaštai. Jei ribiniai kaštai mažėja, tai gali padidėti firmos gamybos apimtis ir firma didina kapitalo kiekį. Jei didina kapitalo kiekį, tai turi padidėti darbo produktyvumas ir MRP_L₁ pasislinks į padėtį MRP_L₂. Tai reiškia, kad padidės darbo paklausa. Darbo paklausos kreivė – sujungus A ir C, kai keičiasi kapitalo kiekis. Kalbame apie ilgą laikotarpį. Darbo paklausos elastingumas didesnis nei ribinio pajamų produkto (D₁ ir D₂). Ilgo laikotarpio sąlygomis paklausa labiau elastinga, nes firma gali pakeisti darbą kapitalu.

Jei gamybos veiksniai (darbas ir kapitalas) yra komplementarūs: tai vieno iš jų kainos sumažėjimas padidins šio veiksnio, o taip pat ir papildomo veiksnio paklausą. Šiuo atveju susidaro tik gamybos apimties efektas.

c) kitų gamybos veiksnių kiekio kitimas:

jei fermeris turi galimybę naudoti daugiau kapitalo ir technikos: padidės darbo produktyvumas (MPP), turi padidėti darbo ribinis pajamų produktas. D₀ pasislinks į padėtį D₁, kur D₁ > D₀. Jei kiti veiksniai nekinta. Padidėja MPP_L, padidės žemės ūkio produkcijos pasiūla, turi sumažėti P_X, kapitalo kiekis didėja (D_K ), turi padidėti kapitalo nuomos kaštai. Tokiu atveju mažiau padidėtų darbo ribinis pajamų produktas.

d) gamybos veiksnių technologinis tobulinimas, jei kiti veiksniai nekinta:

jei dėl technologinės pažangos padidėja kurio nors veiksnio produktyvumas, tai kartu padidėja ir kitų veiksnių, kurie naudojami kartu su pirmuoju, produktyvumas.

5. Gamybos veiksnių paklausos elastingumas

I. Gamybos veiksnių paklausos elastingumas:

1) K 2) K

w₁

w₀

MRP_L (D₁) MRP_L (D₂)

L₁ L₀ L L₁ L₀ L

Darbo užmokesčio padidėjimas.

Darbo paklausos elastingumas – procentinio darbo paklausos pokyčio santykis su procentiniu darbo užmokesčio pokyčiu.

Pirmu atveju darbo užmokesčio augimas sukelia žymiai mažesnį darbo kiekio sumažėjimą nei antru atveju, kai darbo paklausa yra elastinga. Nuolydis ir elastingumas priklauso nuo darbo ribinio natūrinio produkto mažėjimo greičio (nuo darbo produktyvumo). Darbo paklausos teoriją naudoja profsąjungos (darbo sąjungos): pirmuoju atveju, padidinus darbo užmokestį, didelis užimtumas, antruoju atveju užimtumas žymiai mažesnis.

II. Galutinių prekių paklausos elastingumas:

Gamybos veiksnių paklausa – išvestinė, jų paklausos elastingumas priklauso nuo paklausos elastingumo tų galutinių prekių, kurioms gaminti naudojami tie gamybos veiksniai. Jei galutinių prekių paklausa elastinga – gamybos veiksnių paklausa taip pat elastinga, ir atvirkščiai.

III. Gamybos veiksnio kaštų dalis bendruose kaštuose:

Skirtingų gamybos veiksnių dalis skiriasi. Kuo kurio nors veiksnio išlaidų (kaštų) dalis bendruose galutinių prekių ar paslaugų kaštuose didesnė, tuo elastingesnė bus to gamybos veiksnio paklausa, kintant galutinių prekių ar paslaugų paklausai.

IV. Gamybos veiksnių pakeitimo laipsnis:

1) K 2) K 3) K

A substitucijos norma tobuli substitutai tobuli komplementarai

L L L

Elastingumas bus didžiausias antruoju atveju. Kuo didesnė ribinė techninė substitucijos norma (MRTS), tuo gamybos veiksnio paklausa bus elastingesnė.

6. Kelių gamybos veiksnių optimalus derinimas. Kaštų minimizavimo ir pelno maksimizavimo taisyklės

Naudojami du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. Firmos tikslai – kaštų minimizavimas ir pelno maksimizavimas. Firma gali minimizuoti kaštus bet kuriai gamybos daliai.

Mažiausių kaštų taisyklė ne visada užtikrina didžiausią pelną. Firma turi surasti optimalų gamybos veiksnių derinį, kuris užtikrina minimalius kaštus ir maksimalų pelną.

6.1. Optimalus gamybos veiksnių derinimas, kai jų rinka – tobulos konkurencijos rinka

kaštai bus minimalūs:

Jei firma naudoja daug veiksnių:

; P₁, P₂, …, P_n – atitinkamo gamybos veiksnio kaina.

Jei kuri nors lygybės pusė būtų didesnė už kitą, tai reikštų, jog gamybos veiksnių derinys neužtikrina minimalių kaštų tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti. Tokiu atveju reikėtų didinti to gamybos veiksnio sąnaudas, kurio ribinio natūrinio produkto santykis su gamybos veiksnio kaina yra didesnis ir mažinti kito gamybos veiksnio sąnaudas tol, kol santykiai nesusilygins.

Jeigu prekių rinka yra tobulos konkurencijos rinka, tai firma turi pirkti tokį darbo kiekį, kad ribinio produkto (VMP_L) vertė būtų lygi darbo kainai (darbo užmokesčiui) ir, atitinkamai, kapitalo ribinio produkto vertė turi būti lygi kapitalo nuomos kaštams.

Firma tobulos konkurencijos rinkoje maksimizuos pelną, kai santykiai bus lygūs vienetui:

Jei prekių ir paslaugų rinka – netobulos konkurencijos rinka:

Firmos pelną maksimizuoja toks gamybos veiksnių derinys, kuriam esant kiekvieno gamybos veiksnio ribinio pajamų produkto santykiai su jų kainomis yra lygūs vienetui.

6.2. Optimalus gamybos veiksnių derinimas, kai gamybos veiksniai perkami netobulos konkurencijos rinkose

Didėjant gamybos veiksnių kiekiui, jų kaina didėja: MCF > P. Tai reiškia, kad papildomo gamybos veiksnio vieneto ribiniai kaštai (MCF) didesni už jų kainą:

MCF_L > w

MCF_K > r.

Mažiausių kaštų taisyklė, kai gamybos veiksniai perkami netobulos konkurencijos rinkoje:

Prekių rinka – tobulos konkurencijos rinka, bet gamybos veiksnius perka netobulos konkurencijos rinkoje:

Firma – netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinkoje, perka gamybos veiksnius netobulos konkurencijos rinkoje:

Darbo užmokestis, jo veiksniai, darbo rinkos struktūros ir sąjungos

1. Individualaus ir visuminio darbo pasiūla

2. Darbo užmokesčio esmė (savarankiškai):

1) nominalusis ir realusis darbo užmokestis;

2) darbo užmokestis kaip darbo kaina;

3) realus darbo užmokestis ir darbo našumas.

3. (savarankiškai) Darbo užmokesčio diferenciacija ir veiksniai (kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė, monopolizacija)

4. Darbo rinkos struktūros:

4.1. konkurencinė darbo rinka

4.2. monopsonija

4.3. monopolija

4.4. abipusė monopolija

5. Darbo užmokesčio reguliavimas

Darbo užmokestis sudaro iki 70% nacionalinių pajamų. Nominalusis darbo užmokestis – piniginis, realusis (w/P) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nusipirkti už nominalų darbo užmokestį. Darbo užmokesčio kitimui turi poveikį infliacija.

1. Individualaus ir visuminio darbo pasiūla

Darbo pasiūla priklauso nuo:

1) Esminio skirtumo tarp individualaus darbo pasiūlos ir visuminio darbo pasiūlos. Jei visuminio darbopasiūlą daugiausiai lemia civilinės darbo jėgos skaičius šalyje, tai individualaus darbo pasiūlą lemia realusis darbo užmokestis. Kainų lygis nekinta.

2) Visuminio darbo pasiūla yra įvairių profesijų, skirtingo išsilavinimo ir kvalifikacijos, skirtingų sugebėjimų darbo pasiūla. Todėl skiriama aukščiausios kvalifikacijos darbo pasiūla ir t.t.

3) Skirtingi individai skirtingai vertina tokias gėrybes, kaip pajamos, už kurias perkamos prekės ir paslaugos, ir laisvalaikį. Todėl turime skirti individualaus darbopasiūlą ir visuminio darbo pasiūlą.

Individualaus darbo pasiūla: 8 h reikalingos miegui, 16 h žmogus gali dirbti.

Individas, paskirstydamas visą laiką į darbo laiką ir laisvalaikį, lygina gėrybių, kurias gali nusipirkti už dienos darbo užmokestį, ribinį naudingumą ir laisvalaikio ribinį naudingumą. Jei darbo užmokestis mažas, žmogus gali didinti darbo laiką.

Aiškinantis darbo pasiūlą, naudojamas indiferentiškumo kreivių metodas.

m (pinigų kiekis)

|S| = 5 (|S| - nuolydis)

8 10 15 16 laisvalaikis (a)

Valandinis darbo užmokestis – biudžetinės tiesės nuolydis. Jei laisvalaikį sumažina iki 15, užsidirba 5. Biudžeto ribotumą šiuo atveju lemia ribotas laikas.

I₃

I₂

I₁

Didžiausią naudingumą suteikia I₃.

Tarkim darbo užmokestis yra 5 Lt, darbo užmokestis dvigubai padidėjo. Dvigubai padidėjus valandiniam darbo užmokesčiui ir nekintant prekių (paslaugų) kainai, individas atsisako dalies laisvalaikio valandų, t.y. keičia jas į darbo laiką, nes valandinis darbo užmokestis yra jo laisvalaikio kaina (alternatyviniai kaštai), kurie didėja didėjant valandiniam darbo užmokesčiui. Tokiu būdu atsiranda teigiamas substitucijos efektas. Substitucijos efektas yra dalies laisvalaikio keitimas į darbo laiką dėl valandinio darbo užmokesčio padidėjimo. Tačiau, sumažėjus laisvalaikiui, padidėja kiekvienos laisvo laiko valandos ribinis naudingumas, o padidėjusio prekių ir paslaugų krepšelio, kurį vartotojas gali nusipirkti už darbo užmokestį, ribinis naudingumas sumažėja. Todėl galima manyti, kad individo preferencijos keisis priešinga linkme, t.y. mažės darbo laikas ir didės laisvalaikis (a). Atsiranda neigiamas pajamų efektas. Pajamų efektas yra, kai dėl valandinio realiojo darbo užmokesčio padidėjimo, individas dalį darbo laiko keičia į laisvalaikį. Pajamų efektas yra neigiamas.

E₂

160

E₁

1 2 1

4 6 16 a

Asmuo dirba 10 valandų, valandinis darbo užmokestis – 10. Taškas E – atskiro individo darbo pasiūla. Dėl substitucijos efekto jis didina darbo laiką. Naujas darbo pasiūlos taškas – E₁. Substitucijos efektas +2 val. Turime neigiamą pajamų efektą –1. Padidėjo vartotojo realiosios pajamos ir gali įsigyti didesnį krepšelį, kurio ribinės pajamos (MR) mažėja, o laisvalaikio ribinės pajamos (MR) didėja. SE = +2, IE = -1, TE = +1 – dirba 11 val.

Pajamų efektas galėjo būti ir didesnis:

E₂

E₂’

E₁ I₂

I₁

IE > SE, tai priklauso nuo preferencijos, nuo individo turimo turto: E₂ – studento, E₂’ – turtingo.

Individualaus darbo pasiūlos kreivė:

a* 16 a

(gali būti ir darbo pasiūla)

Grynasis pajamų efektas: biudžetinė tiesė pasislinks į viršų,, nes ribotas laiko intervalas. Asmuo naujame taške, šiuo atveju darbo pasiūla mažėja (grynasis pajamų efektas – neigiamas).

E₁

E₀

a₁a₀ a

Pradinė pusiausvyra – taške E₀. Padidėjo darbo užmokestis. Substitucijos efektas: naujas pusiausvyros taškas E₁ – darbo pasiūla padidėjo. Laisvalaikio paklausos kreivė:

D_a

Darbo pasiūlos kreivė:

w S_L

L₁ L₂ a Abiem atvejais SE > IE.

Kai IE > SE:

w w w

D_a

15 15

E₂

E₁

10 10

S_L

a₁ a₂ a a L₂ L₁ L

padidėjo laisvalaikio kiekis laisvalaikio paklausos kreivė laisvalaikio pasiūlos kreivė

Individualaus darbo pasiūlos kreivė: (grįžtamoji darbo pasiūlos kreivė)

S_L

L (darbo valandų kiekis)

Kyla iki tam tikro pajamų (darbo užmokesčio) lygio (didinant darbo užmokestį), pasiekiame tokį lygį, kai labiau vertiname laisvalaikį.

Dažnai tokia kreivė naudojama aiškinant ir visuminio darbo pasiūlą.

Visuminio darbo pasiūla:

1) Būtina skirti trumpojo ir ilgojo laikotarpio darbo pasiūlą. Trumpojo laikotarpio visuminio darbo pasiūla labiau elastinga darbo užmokesčiui (jeigu valandinis darbo užmokestis didėja, tai ir darbo kiekis didėja). Ilgo laikotarpio visuminio darbo pasiūla yra apytikriai lygi šalies civilinės darbo jėgos skaičiui. Todėl ilgojo laikotarpio visuminio darbo pasiūlos kreivė santykinai neelastinga darbo užmokesčiui:

w/P

LRS_L SRS_L

Iš darbo jėgos reikia minusuoti natūralų darbo lygį (žmonės yra tarp darbų ir struktūrinis nedarbas – kai keičiasi ekonomikos struktūra) ir tuos, kurie nebeieško darbo, bet ilgai ieškojo.

2) Visuminį darbą sudaro įvairių profesijų, skirtingų kvalifikacijų ir sugebėjimų darbas. Todėl sunku nubrėžti vieną visuminio darbo pasiūlos kreivę. Dažnai braižoma aukščiausios kvalifikacijos darbo pasiūlos kreivė:

w/P

S_p S_q S_n

Q_pQ_q Q_nL S_q – kvalifikuotų darbininkų pasiūla, S_n – nekvalifikuotų darbininkų pasiūla.

Realaus darbo užmokesčio veiksniai:

Realus darbo užmokestis priklauso nuo darbo produktyvumo, kvalifikacijos, atsakomybės ir t.t. Atsakant į šį klausimą, reikia nagrinėti darbo pasiūlą.

Darbo užmokestis ir darbo produktyvumas:

w/P S₁

S₂

w₁/P₀

w₂/P₀ MRP₂ (D₂)

MRP₁ (D₁)

Nusistovi tam tikras w₀/P₀. Darbo ribinis pajamų produktas priklauso nuo darbo ribinio natūrinio produkto ir nuo produkcijos (šiuo atveju kainos fiksuotos). Jei darbo produktyvumas didėja, turi padidėti darbo ribinis pajamų produktas (darbo ribinis natūrinis produktas irgi didėja). Darbo užmokestis taip pat didėja.

Jei produktyvumas didėja, turi didėti pasiūla. Jei mažėja kainos, mažėja ir ribinis pajamų produktas. Kainos gali mažėti tiek, kad ribinis pajamų produktas nedidėtų ir darbo užmokesčio bei kainos santykis nekistų.

2. Darbo užmokesčio esmė (savarankiškai):

1) nominalusis ir realusis darbo užmokestis;

2) darbo užmokestis kaip darbo kaina;

3) realusis darbo užmokestis ir darbo našumas.

3. Darbo užmokesčio diferenciacija ir veiksniai (kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė, monopolizacija) (savarankiškai)

4. Darbo rinkos struktūros

4.1.Konkurencinė darbo rinka

Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai dirbantieji ar ieškantys darbo konkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius su darbdaviais arba jų atstovais. Darbo užmokesčio lygis bei užimtumas priklauso ne vien tik nuo darbo rinkos ypatybių, bet ir nuo prekių ir paslaugų rinkos struktūros. Skiriami 2 deriniai:

1) konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka;

2) konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka.

Konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka:

esant konkurencinei darbo rinkai darbo užmokesčio lygį lemia darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. MRP = MC = w (VMP_L = w = MC_L) užtikrinama, kai firma maksimizuoja pelną. Firma samdo tokį darbuotojų skaičių, kad paskutinio darbuotojo darbo ribinio pajamų produkto (MRP_L) vertė būtų lygi rinkos darbo užmokesčiui.

(a) – atskira firma darbo užmokesčio gavėja (darbo kainos gavėja);

w_C – darbo užmokestis konkurencinėje darbo rinkoje.

Kaina, už kurią kiekvienas individualus darbuotojas sutinka dirbti, vadinama transferine kaina (transferiniu uždarbiu). (b) dalyje transferinis užmokestis lygus S_OMCL_C. Tačiau visi vienodos kvalifikacijos darbuotojai gauna w_C. S_Nw_cC – ekonominė renta (tie, kurie nenori w < w_C). Gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta yra skirtumas tarp gamybos veiksnių rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant tam tikrą gamybos veiksnį.

Konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka:

VMP_L = MPP_L * P_X

MRP_L = MPP_L * MR

Konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros taškas yra darbo pasiūlos ir darbo ribinio pajamų produkto (darbo paklausos) kreivių susikirtimo taškas.

w L_m – netobulos konkurencijos rinkoje;

w_C > w_m Þ L_C > L_m

Netobulos konkurencijos rinkoje: darbo užmokestis mažėja ir L_m mažėja. Tai monopolinės galios pasekmė.

4.2 Monopsonija

1) Vienintelis pirkėjas. Darbo rinka – konkurencinė firma. Monopsonija, pirkdama didesnį darbo kiekį turi didinti darbo užmokestį, tai rodo teigiamą nuolydį turinti pasiūlos kreivė. Be to, monopsonisto darbo pirkimo ribiniai kaštai didėja greičiau nei darbo užmokestis. Todėl darbo ribinių kaštų kreivė yra virš darbo pasiūlos kreivės.

MC_L > w.

Monopsonija pasirinks tašką M, kur MC_L = VMP_L. Monopsonisto mokamas darbo užmokestis lygus B. Monopsonijos w_M < VMP_L. Monopsonistas pasisavina VMP_L vertę, kuri lygi S_EMAB.

S_DAMC – ekonominis efektas, kuris prarandamas dėl monopsonijos galios.

2) Darbo rinka – monopsonija, prekių ir paslaugų rinka – monopolija (netobula konkurencija).

S_L

MC_L

Pusiausvyra nustatoma taške A. Darbo užmokestis – w_M. Kiekis lygus L_M. L₁ ir w₁ būtų monopolija prekių ir paslaugų rinkoje ir konkurencija darbo rinkoje.

Monopsonija pasisavina MRP_L dalį, kuri lygi S_w_2ABw_M. Dar mažesnis darbo užmokestis ir užimtumas.

4.3 Monopolinė darbo rinka

Kai yra darbo sąjungos, kurios sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais ir įgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Jos paprastai organizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakos sąjungos. Darbo sąjungų derybų su darbdaviais (jų atstovais) procesas vadinamas kolektyvinėmis derybomis. Jų dėka sudaroma kolektyvinė darbo sutartis tam tikram laikotarpiui. Joje numatomas darbo užmokesčio lygis, jo indeksavimas, atsižvelgiant į darbo našumo didėjimą bei infliacijos tempus, darbo laiko trukmė, darbo sąlygos ir pan. Tokiu atveju, parduodant darbo paslaugas darbo sąjungos įgyja monopolinę galią: gali kontroliuoti darbo užmokestį ir užimtumą.

S_L rodo, kokį darbo kiekį siūlytų profsąjungos nariai, jeigu profsąjungos neturėtų monopolinės galios. D_L rodo paklausą be monopsoninės galios, tai bendra konkuruojančių darbo rinkoje firmų paklausa.

Darbo sąjungos, kaip darbo paslaugų pardavėjas – monopolistas, maksimizuoja darbo užmokesčio lygį, o kartu ir rentą (r), jei pasirinks darbo užmokestį bei užimtumą pagal tašką M, kur darbo sąjungų ribinių pajamų kreivė susikerta su pasiūlos kreive. Darbo sąjungų MR₄ yra darbo užmokesčio fondo pokytis padidėjus dirbančiųjų skaičiui vienu vienetu. Dažnai darbo sąjungos gali siekti maksimizuoti bendrą darbo užmokesčio fondą (MR₄ (DE = 1) = 0 Þ darbo užmokesčio fondas didžiausias = S_Ow_2BL₂). Išimtiniais atvejais, kai darbo sąjungų dalis narių yra bedarbiai, jos gali siekti, kad užimtumas būtų nemažesnis, kaip konkurencinėje darbo rinkoje (w_C, L₀).

4.4 Abipusė monopolija

Tai kraštutinė darbo rinkos struktūra, kai vienintelis darbo pardavėjas (darbo sąjunga)susiduria su vieninteliu darbo pirkėju.

Kraštutiniai darbo užmokesčio lygiai w₁ ir w₅. w₁ bandytų nustatyti darbo sąjungos, w5 – monopsonija.

Realus darbo užmokestis priklausys nuo to, kas turi rinkos galią. Darbo sąjunga nustatys L₁ pagal M tašką ir w₁. Monopsonija: L₂, w₅. Taške E (darbo sąjunga) maksimalus darbo užmokestis. Jei nori padidinti darbo kiekį, pasirinks L₄ ir w₄ (priklausomai nuo darbo sąjungos tikslų).

5. Darbo užmokesčio reguliavimas

Konkurencija

Jei nėra darbo sąjungų, darbuotojai negali reguliuoti kainos. Darbo paklausa mažėja, todėl mažėja ir darbo užmokestis. Todėl vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra aukštesnis nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis.

Tarkime, sumažėja nekvalifikuoto darbo paklausa (D₁ ® D₂). Jei vyriausybė nesikištų, tai darbo užmokestis būtų w₀. Tačiau vyriausybė nustato darbo užmokestį w₁ Þ darbo paklausos apimtis sumažėja. Susidaro nedarbas, jo dydis: L₂-L₁. Jei vyriausybė nesikištų, nedarbas būtų: L₂ – L₀. Dalies darbuotojų nauda padidės, o dalies sumažės. L₁ darbuotojų laimėjimas – plotas 1. Tačiau jei vyriausybė nesikištų tarp L₀ ir L₁ nuostolis: plotas 2 + plotas 3.

Monopsonija

Monopsonija pasirenka w_M ir L_M. Vyriausybė nustato w_C. Darbo užmokestis didėja, todėl didėja ir darbuotojų skaičius. 1 + 2 + 3 – darbo užmokesčio apimties laimėjimas. Didėjant darbo užmokesčiui, monopsonija perka daugiau darbo. Ji darbo užmokestį gali padidinti, nes yra didelis skirtumas tarp ribinio pajamų produkto ir darbo užmokesčio. Atitinkamai padidės darbo pasiūla.

Palūkanos, renta ir pelnas

Palūkanas atneša skolinamasis kapitalas. Rinka, kurioje vyksta skolinimas (susitinka paskolų tiekėjai su tais, kuriems reikalingas finansinis kapitalas ūkinei veiklai organizuoti ar plėsti) yra vadinama skolinamojo kapitalo (kreditų) rinka. Pinigai firmoms gali būti skolinami 2 būdais:

· perkant firmos obligacijas;

· skolinant pinigus bankui, kuris savo ruožtu skolina juos firmoms.

Kita kapitalo teikiama pajamų forma yra pelnas. Jį gauna realaus kapitalo savininkai, betarpiškai dalyvaujantys ūkinėje veikloje. Pelnas – atlyginimas už verslumą.

Renta – tai žemės ir natūralių išteklių savininkų pajamos.

(Pelnas ir renta savarankiškai):

1. Žemės ir natūralių išteklių rinka

2. Gryna ekonominė renta. Jos kapitalizacija

3. Rentos teorija ir žemės mokestis (kuo didesnė renta, tuo didesnė kaina)

4. Kitų gamybos veiksnių ekonominė renta

5. Verslumas ir pelnas

Ekonomikos teorijoje rentos sąvoka nagrinėjama plačiąja ir siaurąja prasme. Pvz., gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta – skirtumas tarp gamybos veiksnio rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant šį gamybos veiksnį.

Ekonominė renta – tai gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis visuomet, kai gamybos veiksnio pajamos viršija sąnaudas, būtinas tolesniam jo funkcionavimui.

Siaurąja prasme: ekonominė renta – tai žemės, kaip gamybos veiksnio, renta. Ekonominė renta šiuo atveju atsiranda todėl, kad žemės ir natūralių išteklių pasiūla yra absoliučiai ribota.

1. Palūkanos, kaip skolinamojo kapitalo pajamos

Palūkanos yra mokėjimas už naudojimąsi skolintu kapitalu. Palūkanų sumos ir paskolos santykis, išreikštas procentais, vadinamas palūkanų norma. Pvz., 432 2880

1880 12000 – procentas vienodas, vienoda palūkanų norma (15%).

Skiriamos nominalios ir realios palūkanos. Nominalios palūkanos – faktiškai sumokėta palūkanų suma (atitinkamai skaičiuojama palūkanų norma): i. Reali palūkanų norma skaičiuojama eliminuojant infliacijos koeficientą: r.

r = i - p(p - infliacijos koeficientas)

i = r + p- Irvingo Fišerio lygybė

Infliacija mažina pinigų perkamąją galią, todėl visi finansiniai sprendimai remiasi ne nominaliomis, o realiomis palūkanomis.

Pagal skaičiavimo būdą skiriamos paprastosios ir sudėtinės palūkanos. Paprastosios palūkanos skaičiuojamos vieną kartą per skolinimo laikotarpį, sudėtinės- per laikotarpio dalis. Kol kas daroma prielaida, kad i = r, p= 0.

Palūkanos mokamos dėl žmonių laiko preferencijos. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę dabartiniam vartojimui. Pastarasis gali būti sumažintas tik tuo atveju, jei už tai būtų kompensuota.

Prielaidos: individas gauna vienkartines pajamas ir 2 metų bėgyje jis negaus jokių einamųjų pajamų. Jis turi vienkartines pajamas (100 tūkst. Lt) dvejiems metams:

I₁ – jei negalėtų pinigų paskolinti. Jei gali paskolinti: i₁ = 10%, C₂ ==110. Jei sumažina C₁ (dabartinį vartojimą) iki 40 ir skolina 60 tūkst., antrais metais gali išleisti 66 tūkst. i₂ = 20%, C₁ = 34 tūkst., skolina 66 tūkst., jo išlaidos kitais metais: 66 + 20% = 79.2. i₃ = 30%, ar mažintų C₁ šis asmuo? Galimas toks variantas, kad C₁ = 40, skolina 60%, gauna 78 arba C₁ = 34. Jeigu sujungsime šiuos taškus, gausime atskiro individo kreditinių lėšų pasiūlos kreivę:

Šiuo atveju pinigų rinkoje veikia ribinės substitucijos normos (MRS) dėsnis. Laiko preferencijų ribinė norma: MRTP = MRS_T =DC₂/DC₁ – indiferentiškumo kreivės nuolydis. Biudžetinės tiesės nuolydis: S = 1 + +i.

Rinkos skolinamųjų lėšų pasiūlos kreivė

Pajamų ir substitucijos efektai

Pradinė pusiausvyra – taške A. Palūkanų norma didėja: atsiranda substitucijos ir pajamų efektai. Substitucijos efektas mažina dabartinį vartojimą ir padidina santaupas. Didėjanti palūkanų norma skatina individą taupyti. Judame iki taško B. gauname naują biudžetinę tiesę.

Pajamų efektas: III turi būti lygiagreti II. Naujas pusiausvyros taškas D. Šiuo atveju palūkanų padidėjimas sąlygoja tai, kad šiandieninis vartojimas tampa brangesniu. Palūkanos padidėja, tai dabartinio vartojimo kaina turi didėti. Pajamų efektas verčia asmenį daugiau vartoti ir šiandien, ir rytoj.

Atsisakome prielaidos: keičiasi kainų lygis, vartotojai pastoviai gauna pajamas. Kas sąlygoja skolinamųjų lėšų paklausą? Atsakymas susijęs su kapitalo efektyvumo problema: kuo didesnį rezultatą teikia investuojamo kapitalo vienetas, tuo didesnė bus investicijų apimtis ir paklausa. Investicijų efektyvumo laipsnį parodo ribinis investicijų efektyvumas (MEI). Ribinis investicijų efektyvumas – tai investicijų pelningumas išreikštas procentais. Kapitalą, kaip ir kitų gamybos veiksnių panaudojamų ūkinėje veikloje, reguliuoja mažėjančio ribinio produkto dėsnis (MRRD). Panaudojant vis daugiau kapitalo, kai kitų gamybos veiksnių kiekis yra fiksuotas, kapitalo ribinės pajamos mažėja.

Gamybos veiksnio ribinio pajamų produkto kreivė yra firmos gamybos veiksnio paklausos kreivė. Šiuo atveju ribinis pajamų produktas kinta vienoda kryptimi kaip ir pelno norma. Todėl firmos paklausa paskoloms gali būti susieta tiesiogiai su pelno norma.

Skolinamojo kapitalo paklausa (1 grafikas):

Pusiausvyra skolinamojo kapitalo rinkoje (2 grafikas):

Tobulos konkurencijos skolinamojo kapitalo rinkoje, kai paklausa lygi pasiūlai, susidaro pusiausvyros palūkanų norma ir pusiausvyros sąlygomis palūkanų norma sutampa su pelno norma. Tokia lygybė reiškia, kad visuomenėje ištekliai pasiskirstę optimaliai. Realybėje egzistuoja kelios skirtingos palūkanų normos, nes yra skirtingos paskolų rūšys, rizikos laipsnis ir pan. tačiau palūkanų norma, kuri turi tendenciją būti vienoda visiems skolininkams, vadinama grynųjų palūkanų norma (praktiškai tai bus palūkanos, mokamos už vyriausybės obligacijas). 2 grafikas ignoruoja ir finansinių tarpininkų vaidmenį, vertybinių popierių rinką, infliaciją, valstybės monetarinę, fiskalinę politiką ir pan.

2. Palūkanų diferenciacija. Palūkanų vaidmuo ekonomikoje

Pagrindiniai palūkanų diferenciacijos veiksniai yra:

1) mokėjimo terminas: ilgalaikių paskolų palūkanų norma yra didesnė už trumpalaikių;

2) užstatomo turto likvidumas: palūkanų normos dydis priklauso nuo šio turto likvidumo (galimybės užstatą paversti pinigais) laipsnio;

3) palūkanų apmokestinimas;

4) įsipareigojimų nevykdymo rizika;

5) numatomas produktyvumas ir pelningumas;

6) numatomi infliacijos tempai;

7) Centrinio banko politika;

8) Konkurencijos apribojimas skolinamojo kapitalo rinkoje.

Palūkanos – tai skolinamojo kapitalo kaina. Jos atlieka piniginio ir atitinkamai realiojo kapitalo paskirstymo funkciją ekonomikoje (pinigai ir realusis kapitalas nukreipiami į tas šakas kuriose yra aukščiausias produktyvumas ir pelningumas).

3. Palūkanų norma ir investiciniai sprendimai

Investicijos reikalingos naujam verslui pradėti ar jam plėsti, o taip pat kapitalo renovacijai. Pagrindinis bruožas: firmos investicinės politikos efektas išryškėja ne iš karto, o tik po tam tikro laikotarpio. Tai yra susiję su kapitalo, kaip gamybos veiksnio, savybėmis. Kapitalas nekinta trumpo laikotarpio sąlygomis, be to, kapitalas – tai ilgalaikio vartojimo gamybos veiksnys. Todėl, nagrinėjant investicijas (tuo pačiu ir kapitalą), įvedamas laiko veiksnys. Investicijos gali būti daromos vidinio ir išorinio finansavimo sąskaita. Pirmuoju atveju investicijos finansuojamos iš amortizacinių atskaitymų fondo ir panaudojant nepaskirstytą pelną. Išorinis finansavimas vykdomas išleidžiant ir parduodant akcijas, imant paskolas iš banko ir kitų kredito įstaigų ir parduodant obligacijas.

Finansuojant investicinius projektus nuosavų lėšų sąskaita, firma susiduria su alternatyvinių kaštų problema. Šiuo atveju investuotojas atsisako pajamų, kurios būtų gautos kitu būdu panaudojant turimą kapitalą. Naudojant investicijoms skolintas lėšas didėja firmos kaštai, nes turi būti mokamos palūkanos. Alternatyviniai kaštai ir skolintų pinigų kaina (palūkanos) vaidina svarbų vaidmenį nustatant investicijų tikslingumą. Priiminėjant investicinį sprendimą, firma turi palyginti išlaidas investicijoms su papildomu pelnu, kuris bus gautas ateityje. Todėl firma turi atsakyti į klausimą – kiek numatomas pelnas “kainuoja” šiandien? Investiciniai sprendimai remiasi numatomų pajamų ir kaštų skaičiavimu. Būsimos pajamos ir išlaidos yra diskontuojamos, t.y. nustatoma jų dabartinė vertė. Diskontavimas – dabartinės būsimųjų pajamų ir išlaidų vertės nustatymas. Būsimųjų pajamų dabartinė vertė yra mažesnė, kadangi tokiu atveju, kai pajamos bus gautos tik ateityje, netenkama galimybės už jas gauti palūkanų. Pajamos diskontuojamos naudojant diskonto normą (r). Pagal ją pajamos diskontuojamos dėl laiko preferencijų ir dėl teigiamos palūkanų normos. Jeigu asmuo kiekvienais metais gauna 100 Lt, tai dabartinė 100 Lt vertė bus didesnė nei 100 Lt vertė praėjus vieneriems metams, nes po metų 100(1 + r). Todėl asmuo vienodai vertina tokią sumą po metų ir 100 Lt turimų dabar. Asmuo yra indiferentiškas: vienodai vertina 100/(1 + r) dabar ir 100, kuriuos gaus sekančiais metais. Grynoji dabartinė vertė (2 metai) yra: 100 + 100/(1 + r). Diskontuoto 1 Lt vertė kiekvienais metais sumažėja 1 + r kartų.

Kokią palūkanų normą turi naudoti firma (i, r, R)? Atsakymas priklauso nuo turimų finansinių lėšų panaudojimo alternatyvų. Firma turi daug galimybių. Todėl realią palūkanų normą (diskonto normą) (r) galime apibūdinti kaip kapitalo panaudojimo alternatyvinius kaštus, arba kitaip, r – tai pelno norma, kurią užtikrintų analogiškos investicijos (investicijos, turinčios vienodą rizikos laipsnį). Kuo rizika didesnė, tuo pelno norma aukštesnė. Jei rizikos nėra, reali palūkanų norma (diskonto norma) (r) turi sutapti su ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų norma.

Pvz., jeigu i = 10%, po metų gauname (investuojame 100Lt): 100(1 + i), po dviejų: 100(1 + i)², po trejų: 100(1 + i)³.

A = A₀(1 + i)^{T – laikotarpis}

Kuo vėlesniu laikotarpiu bus gaunamos pajamos, tuo mažesnė bus tų pajamų vertė šiandien:

PDV – dabartinė pajamų vertė.

Bendru atveju vietoj i yra r.

Pvz.,

Asmuo indiferentiškas 1000 ir 909 atžvilgiu.

Bendra formulė obligacijos kainos nustatymui:

C – mokėjimai pagal kuponą;

P – obligacijos kaina (nominalas);

PV – dabartinė pardavimo (obligacijos) kaina;

r – diskonto norma, kuri turi užtikrinti lygybę tarp mokėjimų srauto (SC + P) ir dabartinės pardavimo kainos;

t – metai.

Diskontavimas naudojamas nagrinėjant ne tik finansines investicijas, bet ir realias investicijas (investicijas į realųjį kapitalą). Nagrinėjant realias investicijas, naudojamas 2 žingsnių procesas:

1. nustatoma dabartinė investicijų vertė;

2. dabartinė vertė palyginama su išlaidomis investicijoms.

Pvz.:

Dabar turime palyginti dabartinius investicinio projekto įsigijimo kaštus ir dabartinę būsimųjų pajamų vertę. Investicinis sprendimas bus tikslingas, jei būsimųjų pajamų dabartinė vertė viršija (sutampa) su dabartinėmis (faktinėmis) išlaidomis investicijoms.

NPV – grynoji būsimųjų pajamų vertė;

t laikotarpis n metų;

C₀ – investicinio objekto įsigijimo kaštai;

C_t – investicinio objekto eksploatavimo (panaudojimo) kaštai;

n – kapitalo gyvavimo laikas;

R_t – pajamos šiame laikotarpyje;

p_t – pelnas.

Investicinis sprendimas bus tikslingas, jeigu NPV > 0.

Kitas būdas investicinių projektų tikslingumui nustatyti remiasi pelno normos (ribinio investicijų efektyvumo) kriterijumi (“rate of return” kriterijus). Tai pirmo būdo modifikacija. Dabar pradedame nuo einamųjų (dabartinių) investicijų kaštų, o ne nuo dabartinės vertės nustatymo. Palūkanų norma, kuri atspindi naujų investicijų finansavimo kaštus, nagrinėjama antrame etape. Pirmame etape nustatoma pelno norma, kuri rodo investicijų pelningumą:

C – žinomos išlaidos investicijoms;

r – nežinomapelno norma;

R – žinomos metinės pajamos;

S – žinoma likutinė vertė (įrengimai iki galo nenusidėvi).

Pvz.:

r » 15%, tuo pačiu metu i = 10%. Ar apsimoka pirkti įrengimus? Taip, nes r > i. Jei r < i, tai paskolos imti neapsimoka.

Lyginant pelno normą (ribinį investicijų efektyvumą (MEI)) su rinkos palūkanų norma, yra nustatomas investicijų kiekis (paklausa investicijoms).

Ribinio investicijų efektyvumo kreivė – tai investicijų paklausos kreivė, kuri rodo ryšį tarp palūkanų normos, ribinio investicijų efektyvumo ir investicijų kiekio. Jei ribinis investicijų efektyvumas didesnis negu palūkanų norma, tai investicinis sprendimas bus tikslingas.

Pajamų nelygybė ir jos reguliavimas (konspektuose)

I.:

1. Pajamų paskirstymas

2. Funkcionalinis pajamų paskirstymas

3. Asmeninių pajamų paskirstymas pagal jų dydį

II.:

1. Pajamos ir turtas

2. Pajamų diferencijavimo veiksniai ir įvertinimas

3. Lorenco kreivė

4. Džini koeficientas

5. Kiti pajamų nelygybės rodikliai

6. Teisingumas ir lygybė

7. Pajamų paskirstymas rinkoje ir jų perskirstymas

8. Transferinės išmokos

1. Neturtas ir jo kriterijai

2. Neturto priežastys

3. Ekonominės neturto mažinimo priemonės ir jų efektyvumas (natūrinės ir piniginės išmokos, neigiamas pajamų mokestis, kainų kontrolė, socialinis draudimas, darbo jėgos kokybės gerinimas, minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas)

Bendroji pusiausvyra, ekonominis efektyvumas ir socialinė gerovė

1. Dalinė ir bendroji pusiausvyros

2. Efektyvumo sąlygos ir mainų efektyvumas

3. Gamybos efektyvumas

4. Mainų ir gamybos efektyvumo derinimas

5. Bendroji naudingumo galimybių riba ir bendroji pusiausvyra

6. Konkurencinė rinka ir ekonominis efektyvumas. Socialinės gerovės funkcija

7. “Antro geriausio” teorema (teorija)

1. Dalinė ir bendroji pusiausvyros

Kaip veikia rinkos mechanizmas, kad būtų palaikoma pusiausvyra visoje ekonomikoje? Šį klausimą kelia bendrosios pusiausvyros teorija, kuri siekia paaiškinti, kaip, veikiant kainų mechanizmui, laisvos konkurencijos rinkoje išsprendžiamas paradoksas tarp didėjančios nepriklausomybės priimant sprendimus ir ekonominių sprendimų koordinavimo, kurių pasėkoje susiformuoja prasminga ekonominė elgsena. Kai rinka nagrinėjama izoliuotai nuo visos ekonomikos, tai toks tyrimo būdas yra vadinamas dalinės pusiausvyros analize (šį būdą naudojo A.Maršalas: nagrinėjo atskiras rinkas su “ceteris paribus” prielaida, t.y. tariant, kad kitų rinkų esminės charakteristikos yra nekintančios). Taigi, dalinės pusiausvyros analizė tiria kintamųjų elgseną, kai atsiribojama nuo netiesioginių poveikių, kuriuos patyrė tie patys kintamieji dėl jų pačių daromos įtakos visai ekonomikai. Šiuo atveju ignoruojami grįžtamieji efektai. Pagrindinis dalinės pusiausvyros trūkumas – negalima aprašyti ekonomikos, kaip visumos, funkcionavimo.

Bendrosios pusiausvyros analizė yra visapusiškos analizės metodas, kai nagrinėjami visi ekonomikos tarpusavio ryšiai (tai tarpusavio santykių, egzistuojančių tarp visų ekonomikos sektorių, analizė). Siauresne prasme, bendrosios pusiausvyros analizė nagrinėja tuo pat metu egzistuojančią pusiausvyrą susijusių rinkų grupėje. Pirmiausia, keliamas klausimas: ar yra toks kainų rinkinys, kuris užtikrintų pusiausvyrą kiekvienoje atskiroje rinkoje? Bendrosios pusiausvyros analizės tėvu laikomas italų ekonomistas Marie – Esprit Leon Walras. Praktiniu požiūriu tokia analizė yra labai paprasta:

tarkime, turime vynuogių, obuolių, vynuogių skynėjų ir obuolių skynėjų rinkas.

Tarkime, pasikeitė vartotojų skoniai ir padidėjo vynuogių paklausa (D₁ paklausa: padidėjo kaina, padidėjo kiekis – taškas E₁). Obuolių paklausa sumažėjo. Atitinkamai turi padidėti paklausa darbui vynuogių skynėjų rinkoje. Obuolių skynėjų rinkoje paklausa sumažėja.

Bendroji pusiausvyra yra tokia tarpusavyje susijusių rinkų būsena, kai nėra nei perteklinės paklausos, nei perteklinės pasiūlos nei vienoje rinkoje. Praktiniu požiūriu, bendrosios analizės būdas yra sunkiai pritaikomas, nes neįmanoma surinkti visų duomenų ir išspręsti daug lygybių vienu metu yra sunku. Toks metodas yra mažiau taikomas mikro lygyje, bet jis naudojamas mikroekonominėje efektyvumo ir gerovės teorijoje, taip pat prekybos teorijoje bei visuomenės finansų modeliavime. Bendroji analizė plačiai taikoma makro lygyje.

2. Efektyvumo sąlygos ir mainų efektyvumas

Efektyvumas nagrinėjamas 2 etapais: pradedama nuo tokios ekonomikos, kurioje yra fiksuotas gėrybių skaičius, ir nagrinėjama, kaip vartotojai galėtų keistis gėrybėmis tarpusavyje, siekdami padidinti savo naudingumą ir, galiausiai, pasiekdami tokį gėrybių pasiskirstymą, kuris būtų efektyvus. Toks efektyvumo aspektas vadinamas mainų efektyvumu.

Antrame etape nagrinėjama gamintojų elgsena bendrosios pusiausvyros modelyje.

Prielaidos: ekonomikoje yra 2 produktai, 2 vartotojai ir 2 gamybos veiksniai:

Jonas Simas

mėsa daržovės

Prielaida: mainai vyksta laisvai ir Jonas, ir Simas siekia gauti didžiausią naudingumą. Naudojama Edžvorto dėžutė: pagrindinis grafinis įrankis bendrosios pusiausvyros modelyje.

Mėsos ir daržovių kiekiai riboti: M = M_J + M_S

D = D_J + D_S.

Pradinis rinkinys taške A.

A: MRS_J ¹ MRS_S, nes nuolydis yra skirtingas. Simas atsisako dalies daržovių ir keičia jas į mėsą. Jo U_S₃ pereina į U_S₄ (naudingumas didėja). Jono naudingumas nepasikeičia. Abiejų vartotojų naudingumas didžiausias lietimosi taškuose (E₀, E₁, E₂ ir t.t.). Visas užbrūkšniuotas plotas rodo mainų plotą, kuriame bent vieno vartotojo naudingumas gali būtipadidintas, jo nesumažinus kitam, kai pradinis prekių paskirstymas tarp jų yra A arba A₁ taškuose.

TaškaiE₀, E₁ ir t.t. yra geriausi, nes juose abiejų vartotojų ribinės substitucijos normos yra tarpusavyje lygios. Linija, kuri jungia abiejų vartotojų indiferentiškumo kreivių lietimosi taškus, yra vadinama kontraktų kreive. Visuose kontraktų kreivės taškuose abiejų vartotojų ribinės substitucijos normos yra tarpusavyje lygios. Jei judame kontraktų kreive, vieno vartotojo naudingumasdidėja, kito mažėja, todėl ji dar vadinama konfliktų kreive.

Mainų efektyvumas yra toks prekių pasiskirstymas tarp vartotojų, kai mainų keliu nebegalima pagerinti bet kurio vieno asmens padėties nepabloginus bent vieno kito asmens padėties. Tai vadinama Paretto optimalumo sąlyga. Paretto efektyvumo taisyklė netaikoma tokiems veiksmams, kuriais kažkieno (bent vieno) padėtis pagerinama pabloginant bent vieno kito padėtį. Pagal Paretto kriterijų, efektyvumas vienareikšmiškai didėja tik tuomet, kai kai kurie žmonės gauna naudą, nesumažindami nei vieno kito žmogaus naudos. Mainų efektyvumas pasiekiamas, kai vartotojų ribinės substitucijos normos yra lygios.

Skiriamas absoliutus ir santykinis vartotojų pranašumas.

Asmuo turi absoliutų pranašumą, jeigu turi abiejų gėrybių daugiau už kitą asmenį. I – ame jį turi Simas, III – ame Jonas. Tačiau, jei pradinis pasirinkimas buvo taške A, tai Jonas turi santykinį pranašumą, nes jis gali mainų pagalba pagerinti savo padėtį. Taip pat galėtų padaryti ir Simas.

Taškas E* rodo, kad kiekvienas iš jų turi vienodą kiekį (prekės paskirstomos po lygiai), tačiau lygybė yra efektyvi tik tuomet, kai taškas E* yra ant kontraktų kreivės. Daugeliu atvejų lygybė yra neefektyvi.

3. Gamybos efektyvumas

Prielaida: turime fiksuotus darbo ir kapitalo kiekius. Suformuosime Edžvorto dėžutę (pakeisime koordinates): dėžutės dydį lemia darbo ir kapitalo kiekiai.

Tarkime, pradinis taškas yra B (nuolydis nevienodas). Izokvantų nuolydį apsprendžia ribinė techninė substitucijos norma (MRTS). Taške B MRTS_D ¹ MRTS_M. Tai reiškia, kad keičiant gamybos veiksnių paskirstymą, vieno produkto galima pagaminti daugiau, nesumažinus kito produkto gamybos:

Jei padidinsime darbo kiekį (Q^(FE⁰⁾) mėsos gamyboje, tai turėsime sumažinti kapitalo kiekį (BF dydžiu). Gauname E₀: rodo, kad mėsos gamyba padidėjo, o daržovių gamyba nemažėja. Jei sujungiame E₀, E₁ ir t.t., gauname gamybos kontraktų kreivę (analogišką mainų kontraktų kreivei).

Tol kol ribinės techninės substitucijos normos yra nelygios, išteklių perskirstymas gali padidinti vienos prekės gamybą, nesumažinus kitos prekės gamybos, ir pasiekti Paretto optimumą. Mūsų atveju išteklių naudingo perskirstymo plotas – S_BE_0E_1B₁. Kai pasiekiame gamybos kontraktų, naudos ir išteklių perskirstymo nebegauname ir gamybos efektyvumas pasiekiamas, kai

MRTS_D = MRTS_M

Tai yra gamybos efektyvumo sąlyga. Judant pačia gamybos kontraktų kreive, didėja vienos prekės gamyba ir mažėja kitos, ir tokiam judėjimui Paretto optimumas netaikomas.

4. Mainų ir gamybos efektyvumo derinimas

Turime paversti gamybos kontraktų kreivę gamybos galimybių kreive (PPF), t.y. mes pereiname iš gamybos veiksnių koordinačių į gamybos produktų koordinates. Toks pakeitimas yra būtinas, nes leidžia abi efektyvumo rūšis nagrinėti toje pačioje koordinačių sistemoje.

Gamybos galimybių kreivė – produktų transformacijos kreivė (PTK). Ji nustatoma, kaip visuma maksimalių įvairių prekių gamybos apimčių derinių, kurie yra galimi esant duotai gamybos veiksnių apimčiai ir nekintant technologijai. Visi gamybos kontraktų kreivės taškai atitinka taškus ant gamybos galimybių kreivės, todėl kiekvienas produktų derinys, esantis ant gamybos galimybių kreivės, atspindi gamybos efektyvumą. Gamybos galimybių kreivės nuolydis vadinamas ribine transformacijos norma.:

Gamybos galimybių kreivė yra įgaubta koordinačių pradžios atžvilgiu. Tai atspindi didėjančią ribinę transformacijos normą arba didėjančių kaštų principą:

(Pagal gamybos galimybių kreivę) Bendrosios pusiausvyros modelis atspindi 12 tuo pačiu metu apibrėžtų pusiausvyros parametrų: L_M, L_D, K_M, K_D, M, D, M_J, M_S, D_J, D_S, U_J, U_S. Pradėsime nuo bendrosios pusiausvyros esant vienam vartotojui.

Optimalus prekių rinkinys taške E, kur vartotojas pasiekia aukščiausią indiferentiškumo kreivę, esant fiksuotam gamybos veiksnių kiekiui. Šiame taške indiferentiškumo kreivė yra gamybos galimybių ribos liestinė, todėl čia MRT = MRS – taškas E yra efektyvumo taškas.

Bendroji pusiausvyra esant 2 vartotojams:

Pasirenkame atsitiktinį tašką Z, kur vienas vartotojas maksimizuoja savo naudingumą, bet dar yra antras vartotojas. Tam, kad nustatyti, kuriame taške prekių rinkinys Z bus efektyviai paskirstytas tarp dviejų vartotojų, reikia suformuoti Edžvorto dėžutę OMZD. Šioje dėžutėje efektyvus mainų ir gamybos požiūriu taškas bus tas, kuris tenkins efektyvumo sąlygą: MRT = MRS.

Liestinės lygiagrečios (Z₁ – bet koks pagal preferencijas).

MRT = MRS_J = MRS_S

Z₁ taške prekių rinkinys Z efektyviai paskirstytas pagal Paretto kriterijų.

5. Bendroji naudingumo galimybių riba ir bendroji pusiausvyra

Paimkime Z₁, kuris yra ant kontraktų kreivės:

UPF – naudingumo galimybių riba. Naudingumo galimybių ribos kreivė leidžiasi žemyn, nes vieno naudingumas didėja, o kito mažėja.

Kiekvieną gamybos galimybių kreivės tašką atitinka atskira (vienintelė) Edžvorto dėžutė, atskira kontraktų kreivė ir atskira naudingumo galimybių ribos kreivė, todėl naudingumo galimybių ribos kreivių yra be galo daug. Visų naudingumo galimybių ribos kreivių dengiančioji yra kreivė, kurios visi taškai yra mainų ir gamybos efektyvumo taškai, ir ji vadinama bendrąja naudingumo galimybių riba (GUPF). Kiekviena naudingumo galimybių ribos kreivė tik viename taške liečia bendrosios naudingumo galimybių ribos kreivę. Kiekvienas šios kreivės taškas tenkina 3 Paretto efektyvumo sąlygas:

1. mainų efektyvumo: MRS_S = MRS_J;

2. gamybos efektyvumo: MRTS_M = MRTS_D;

3. gamybos efektyvumo derinio: MRT = MRS_S = MRS_J.

6. Konkurencinė rinka ir ekonominis efektyvumas. Socialinės gerovės funkcija

Ar konkurencinė rinka efektyvi? Taip, nes:

Konkurencinė rinka suformuoja lygias ribines substitucijos normas: MRS_J = MRS_S. Visi vartotojai prekes perka vienodomis kainomis, vadinasi susiduria su vienodomis santykinėmis kainomis. Visi ir kiekvienas vartotojas, siekdami didžiausio naudingumo, pasirenka tokį prekių rinkinį, kuriame ribinė substitucijos norma lygi kainų santykiui:

Todėl visų vartotojų ribinė substitucijos norma vienoda, nors pirkinių kiekis gali būti skirtingas.

Konkurencinė rinka suformuoja lygias ribines technines substitucijos normas. Kiekvienas ir visi gamintojai konkurencinėje rinkoje siekia minimizuoti kaštus ir pasirenka tokį gamybos veiksnių derinį, kur ribinė techninė substitucijos norma lygi gamybos veiksnių kainų santykiui:

Kadangi gamybos veiksnių kainos visiems gamintojams yra vienodos, tai jie visi turi prisiderinti prie tos pačios ribinės techninės substitucijos normos, tuo pačiu pasiekdami gamybos efektyvumą konkurencinėje rinkoje.

Konkurencinė rinka suformuoja lygias ribinę transformacijos normą (MRT) ir ribinę substitucijos normą:

Tai reiškia, kad būdingi (imanentiški) kainų sistemai naudingumą ir pelną maksimizuojantys impulsai ir veiksmai, sąlygoja Paretto efektyvumą paskirstant gamybos veiksnius ir prekes.

Socialinės gerovės funkcija:

Socialinė gerovė yra visuminė (agreguota) individualių asmenų gerovė, kuri gali būti išreiškiama, kaip maksimizuota visų individų naudingumų funkcija, t.y. visuminė socialinė gerovė priklauso nuo visuomenės narių naudingumo lygio:

SWF = f(U_J,U_S)max

Socialinės gerovės funkcijos maksimizavimas grindžiamas “pirmo geriausio” prielaida, kuri sako, kad konkurencinė rinka geriausiai paskirsto išteklius, pasiekia efektyvumą ir tokiu būdu didžiausią visuomeninę gerovę. Socialinės gerovės funkcija paprastai vaizduojama naudojant indiferentiškumo kreives:

w = f(U_S,U_J)max

Aukščiausia visuomeninė gerovė pasiekiama taške E, kur bendrosios naudingumo galimybių ribos kreivė yra aukščiausios pasiekiamos gerovės liestinė.

7. “Antro geriausio” teorema (teorija)

Jei keletas rinkų ekonominėje sistemoje yra nekonkurencinės, pasinaudojant konkurencinės kainodaros principais efektyvumo nepasieksime. Tai apibūdina “antro geriausio” teorema, kurią suformulavo 2 ekonomistai R.G.Lipsey, K.Lancaster. Teorema sako, kad, jeigu bent viena Paretto sąlygų negali būti patenkinta, tai antras geriausias sprendimas gali būti pasiekiamas nutolstant ir nuo kitų Paretto sąlygų. Tai reiškia, kad, jei kelios rinkos yra nekonkurencinės, tai antras geriausias sprendimas efektyvumo požiūriu yra nesilaikyti konkurencinės kainodaros visose rinkose.

Monopolinė rinka:

P_M > MC_M

P_D = MC_D

kainų santykis didesnis už ribinių kaštų santykį. Esant tokiai kainodarai (konkurencija – monopolija), ribinė substitucijos norma yra didesnė negu ribinė transformacijos norma. Tai reiškia, kad, net jeigu mes pasieksime mainų ir gamybos efektyvumą, trečioji sąlyga bus nepasiekta.

“Antro geriausio” teoremos pagrindu teoriškai galime pasiekti efektyvumą, jeigu kainos nukrypimas nuo ribinių kaštų (%) yra vienodas visose rinkose.